Sąrašą man, sąrašą! Pirmoji Naujųjų diena, pasaulio pabaiga dar neištiko, o aš nieko nespėjau pasižadėti. Nei mesti svorį, nei būti geresniu žmogumi – tiesą sakant, neseniai įsitikinau, kad daugelis tokių pažadų visai nieko verti, tiesiog malonu ištarti tai, kas niekada neišsipildys. Malonu sėdėti prie televizijos dėžės ir pasižadėti, kad kitąmet švęsi kitaip, malonu skųstis, kad nori ramiai pamedituoti prie šaltienos lėkštės, bet palikti tai svajonėms ir išbėgti į žmonių knibždėlyną. Visada malonu svajoti apie tai, ko neturi, nepatyrei, apie būsimą išsipildymą.
Taip būna, kai mano mama planuoja važiuoti į didelio miesto didelį koncertą ar baletą. Laikui iki didžiojo renginio tirpstant, paaiškėja, kad piniginėje voratinkliai, šeimos nariai šiek tiek peršalo, benzinas vėl pabrango – dėl to į tokius renginius išsiruošiama itin retai. Bet smagu sau pažadėti, kad kitąmet jau tikrai suksiesi šventinio renginio šurmulyje, visas blizgantis ir naujai pasipuošęs.
„Aš šiemet noriu švęsti prie šaltienos lėkštės ir televizoriaus“, – prieš pat Naujuosius išgirdau iš kelių žmonių, sutrikusių nuo per galvą besiverčiančio pasaulio.
Laikas, kai esame gąsdinami pasaulio pabaigomis, nepaliaujamai didėjančiomis sąskaitomis už paprastus gyvenimo patogumus, kai turime rinktis tarp karmos ir Bažnyčios, tarp mokėjimo būti pasaulio piliečiu ir noro laikytis vien savų ritualų, atlaikyti įstatymų kaitą, priimti sprendimus dėl emigracijos, ištverti stichijas ir naujas vertybes, kažin ar gali būti vadinamas aukso amžiumi. Kartais toje maišalynėje išlieka vienintelis stabilus dalykas – mamos ruošti šventiniai valgiai, močiutės prisiminimai, proginiai tėčio anekdotai ir gražiausių fejerverkų rinkimai pažiūrėjus dar vieną „žydrąjį žiburėlį“.
Visa šeima pasidalija tikėjimais, kad kitąmet bus geriau.
Palydint metus išgirdau visokiausių su tuo susijusių tikėjimų.
„Galėčiau padaryti bet ką, kad tik jis vėl mane įsimylėtų. Kiek kartų aš jo atsiprašydavau, pažadėdavau būti kantri ir rami, nes tai mano siekiamybė. Bet vos susitardavome, aš savo pažadą bemat pamiršdavau“, – laiką atgal atsukti norėjo viena mergina.
„Pasižadu dažniau būti lauke, dažniau vedžioti šunis“, – atskriejo moksleivės linkėjimas sau.
„Kas bebūtų – nuvažiuoti į kalnus“, – tikėjosi ne taip dažnai į keliones išvykstanti pedagogė.
„Tikiuosi, kad geriau gyvensim“, – nusiteikė jauna būsima mama, pasiryžusi dar rimčiau taupyti.
„Kūrybiškumo darbe, sklandžių mokslo reikalų ir bent mažo spindulėlio asmeniniame gyvenime“, – tikėjosi žmogus, nenorintis susidaryti pažadų sąrašo ir tapti pažaduku.
Išmokti naudotis elektronine bankininkyste, tapti brandesniu žmogumi, išsilaižyti širdies žaizdas, priglausti katiną, mokytis būti mama, daugiau bendrauti su naujais žmonėmis, sulaukus sniego pirmąkart stoti ant slidžių, susitaupyti savo svajonių koncertui. Klausydama šių siekių, mąsčiau – ar gali būti taip, kad žmonės kaip niekad kupini troškimų?
Ar tie pažadai ir norai išsipildys? Juk dažnai patys sau prisipažįstame, kad susikuriame strategiją tik tam, kad pasigrožėtume oro pilimi, kurios negalime, nepajėgiame, bijome statyti. Tačiau gerieji tikėjimai šildo, padeda likti nesulaužytu stuburu net tuomet, kai mus primygia prie žemės.
Rytų mistikas išmanantys astrologai šiuos Naujuosius sutikti linkėjo apkabinant kuo daugiau žmonių, linkint gėrio ir grožio, prašant meilės. Net ir neramia širdimi.
„Man tikriausiai 40-mečio krizė“, – prieš pat Naujuosius pasiskundė viena paprastai gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris.
Tikrai, tų krizių – globalių, lokalių ir labiausiai stogą „raunančių“ asmeninių, metų pabaigoje daug kam netrūko. Vieni skyrėsi prieš pat šventes, kiti drebėjo dėl mokslo reikalų. Didžiausi taupuoliai neteko dalies santaupų, desperatiškai meilės trokštantys liko apsikabinę medį, pasaulio pabaigos pranašai dar turės šiek tiek palaukti. Tokiais atvejais tikrai norisi ant galvos užsimesi antklodę ir lindėti po ja tarsi jaukiame tamsiame urve, kol metai eis pro šalį. Bet mane nuo krizių gelbėjo Naujieji metai prie šeimos vaišių stalo, su neįkyriai burbuliuojančiu televizoriumi, su kartojamais tikėjimais apie geresnius metus, šokiais, fejerverkais ir daugybe apsikabinimų.
Tikriausiai pasaulis kiek stabteli, kai įsikimbi ir laikaisi savo šaknų.
Rašyti komentarą