Lygiai prieš 40 metų, per pačias Kalėdas, sovietinio įšalo spaudžiamoje Lietuvoje, nutiko beprecedentis dalykas – Vilniaus dailės instituto salėje buvo suvaidinta Loydo Weberio roko opera „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, o Jėzaus vaidmenį sukūręs aktorius Vidas Petkevičius tapo savotišku to meto didvyriu. Išoriškai Jėzų primenantis aktorius – barzdotas, ilgaplaukis – jautė, kad žaidžia su ugnimi ir kad smagi buvimo scenoje šventė gali baigtis liūdnai – jis galėjo atsidurti Sibire, tačiau buvo jaunas ir apie tai negalvojo... Apie tai jis prisipažins šio sekmadienio Lietuvos televizijos laidoje „Stilius“.
Vidai, ar dar prisimenate, kaip Jums pavyko gauti tokį visų jaunų aktorių geidžiamą, bet sykiu tokį pavojingą vaidmenį?
Na, aš labai netikėtai jį gavau. Buvau pirmo aktorinio kurso studentas, tik ką įstojęs į konservatoriją. Ir staiga ateina Kęstutis Antanėlis ir sako: „Mes ruošiamės statyti „Jėzų Kristų“, aš girdėjau, kad tu gali padainuoti per keturias oktavas... Mat ta partija būtent tokio diapazono reikalauja. Kęstutis sėdo prie pianino, liepė padainuoti ir paskui pasakė: „Gerai, pradedam dirbti...“
Kaip K. Antanėlis sužinojo apie Jus – dainuojantį būsimą aktorių?
Aš nežinau, iš kur Kęstutis Antanėlis sužinojo apie mane. Tiesa, tuo metu buvau tokios roko grupės, kuri vadinosi „Cry Dogs“ vadovas. Išvertus iš anglų kalbos tai reiškė „Kaišiadorių kultūros namu estradinis ansamblis“. (Juokiasi.) Su juo mes grodavom šokiams, dalyvaudavom apžiūrose ir 1973-aisiais buvom užėmę trečią vietą Lietuvoje. Rungėmės su Druskinininkų kultūros namais, kuriems tada vadovavo įžymusis Mikas Suraučius.
Beje, dainavimas buvo mano pirmoji meilė, ir kai pirmame studijų kurse reikėjo pasirinkti – dainavimas ar teatras, o kadangi mano kurso vadovė D. Tamulevičiūtė buvo labai griežta, reikli pedagogė ir man padarė įtaką, – aš pasirinkau teatrą.
Kaip kūrėte tą ypatingą vaidmenį? Kokį Jėzų Jums pavyko suvaidinti – Jūsų įsivaizduojamą, ar K. Antanėlio reikalaujamą?
Tokį, kokį parašė Andrew Loydas Weberis... Aš manau, kad „Jėzus Kristus“ yra pati geriausia visų laikų pramoginė muzika. Daug geresnė už „The Beatles“, „Pink floyd“, „Rolling Stones“, „Queen“ kartu paėmus. A. L. Weberio ranką vedė pats Dievas, dėl to jis parašė šitą fantastišką roko operą.
Kurioje Jūs gavote fantastišką vaidmenį...
Kurioje aš gavau fantastišką vaidmenį. (Juokiasi.) Aš atsimenu Antanėlio žmona aktorė Janina Matekonytė man gavo togą – paprastą, drobinį baltą rūbą, kurį aš vilkėjau premjeros metu. Aišku, buvo labai daug nedrąsos, nes tada visur zujo sovietų saugumas. Mes bijojom pakliūti į jo rankas. Spektaklio premjera per Kalėdas buvo paskirta aštuntą valandą vakaro, bet mes pradėjom šeštą, o septintą atvažiavo saugumiečiai mūsų supakuoti. Bet pamatę, kad viskas jau vyksta, nedrįso. Na, jie galvojo mus visus išgaudyti vėliau. Taip ir buvo.
O nuo labai didelių nemalonumų mus, ko gero, išgelbėjo tai, kad apie suvaidintą spektaklį pranešė „Amerikos balsas“, taigi saugumas nusprendė geriau palikti mus ramybėje. Bet K. Antanėlis vistiek nukentėjo – ji išsikvietė saugumas ir pasiūlė pačiam išeiti i iš VISI, kur jis tuo metu mokėsi. Na, mane tik prižiūrėjo, manęs nelietė. Mane per D. Tamulevičiūtę „koregavo“. Atsimenu vėliau labai norėjau išvažiuoti į turistines keliones – buvau padavęs pareiškimus kelionei į Portugaliją, Austriją, kitur, bet prašymus vis atmesdavo. Net į Lenkiją manęs neišleido. Buvau „neišvažiuojamas“. (Juokiasi.)
„Jėzus Kristus“ operos premjera buvo per pačias Kalėdas – tyčia erzinot saugumą?
Taip išėjo. K. Antanėlis mums sakė: „Sutarėm su dailės institutu, kad 25-tą dieną rodysim“, ir viskas. Nežinau, ar taip tyčia buvo suorganizuota, ar atsitiktinumas. To reikėtų klausti Kęstučio. Daugiau>>
Rašyti komentarą