Šventiniai darbo vakarėliai – jokia nuodėmė, ypač bendrovėse, kur įprastomis dienomis darbuotojai neturi kada pradėti kavutės gurkšnojimo ritualų su pokalbių sausainiukais. Kokį vakarėlį kas susikuria, tokį ir turi, tik štai kai kurios tradicijos man atrodo kreivokos. Kalbu apie darbdavius, kurie įsigudrina tokius šventinius kolegų susibūrimus paversti streso, isterijų, nepagarbos ir kiaurų kišenių vajumi.
Pasitaiko, tikrai pasitaiko ir gerų darbdavių, sukviečiančių pavaldinius į kokią jaukią vietelę, gražiai aptariančių praėjusius metus, padėkojančių ir leidžiančių iki soties pabendrauti vieniems su kitais. Darbo žmonės supranta esantys reikalingi, išdidžiai išpučia krūtines, kalėdinė dvasia sklando aplink. Už firmos balių sumoka valdžia.
O būna ir kitokių scenarijų.
„Važiuojame į baletą Rygoje, dabar akcija bilietams. Jie kainuos 90 litų, jums reikės atvažiuoti į Panevėžį, ten lauks autobusas, kuris nuveš“, – įsakmiu tonu pareiškiama žmogeliui iš kokio Kupiškio.
Viena vertus – gražu, baletas, proga su kolegomis kultūringai pabūti, kita vertus, kai stambi milijonus žarstanti kompanija prašo ne tik patiems už bilietus susimokėti, bet ir keliasdešimt kilometrų iki išsvajoto autobuso kaip tinkamiems keliauti, pradedi galvoti apie pagarbą. Juk užtektų kur kas kuklesnių užmojų, dėmesio žmonių patogumui ir mandagesnio tono.
Dar pasitaiko šiaip jau nuolat pinigų stygiumi besiskundžiančių įstaigų – mokyklų ar vaikų namų, kurios prieš Kalėdas pajunta įkvėpimą ir norą mėgautis prabanga. Kol darbuotojai dairosi nuolaidų silkėms, jų viršininkai ragina mestis po keliasdešimt litų susibūrimui, kuriame vienas iš tų šventinių premijų niekada negaunančių žmonių privalo padirbėti vairuotoju ir visus išvežioti po namus. Išeina, kad darbuotojai susimoka už šventinį vakarėlį, į kurį visai nenorėjo eiti, bet neturėjo pasirinkimo, ir linksminasi taip, kaip jiems nurodyta. Galiausiai kai kurie netgi susipyksta, nes namie laukia silkės išalkę vaikai ir ne itin patenkintos dėl tokio šeimos biudžeto švaistymo antrosios pusės. O kur dar keitimasis dovanomis „už dvidešimt litų“, kai ištraukęs šefą dovanotojas būtinai turi pirkti brangesnį daiktą, kad neįžeistų.
Arba štai jauna karjeros moteris, kuri tik likus kelioms dienoms iki švenčių sužino, kad naujoje darbovietėje prieš pat Naujuosius visi privalomai švenčia. Kadangi tokia proga darbdaviai nusprendė pataupyti, visiems teks sukrapštyti po 80 litų, susirasti vietą šventimui, „greituoju būdu“ suorganizuoti dovanėlę kolegai ir sumąstyti vakaro programą.
„Mums buvo pasakyta, kad linksminimu rūpinasi naujokai. O švęsime kažkokioje knaipėje miesto pakraštyje“, – pasiskundžia būsima švente neapsidžiaugusi mergina.
Kolegos jau įspėjo: jei nori likti čia dirbti, verčiau į vakarėlį kulniuok nesispyriodama.
Naujametinio firmos baliaus išvakarėse ji pastebi, kad gavo kur kas mažesnį atlyginimą nei visada. Niekas nė neįspėjo. Tikrai labai įdomu, kokią programą parengs taip pagerbtas ir įvertintas žmogus.
Kartais šventiniuose darboviečių vakarėliuose būna iš tiesų linksma. Štai, einame per miestą, jau beveik dešimta valanda vakaro. Ryškiomis šviesomis plieskiančios kavinės gilumoje – daugybė kiškių ausų. Skamba muzika, žmonės atsipalaidavę, įsišėlę. Lauke du vyrukai, pasipuošę balerinų sijonėliais, kalbina žavias praeives. „Oi, aš juk mergina, man bus labai gėda“, – mirkteli vienas, timpčiodamas rožinį sijonėlį.
Būna ir ne itin jauku: daugybė šventiškai išsipusčiusių darbuotojų, bijančių pasirodyti ekonominės klasės mailiumi aukštesniųjų akyse, stoviniuoja su vyno taurėmis rankose, vaizduodami, kad šią akimirką tikrai nenori būti kur nors kitur. Skamba brangiai kainavusi muzika, nuo įmantrių valgių lūžta stalai, o šventės, kaip sakė viena lietuviško serialo herojė, tai nėra.
Iš esmės žiemos švenčių metu rengiami darboviečių susiėjimai turėtų nevirsti prievole. Jie skirti pagerbti, padėkoti, pabūti kartu. O kad ne visi darbdaviai ir darbuotojai tai moka, tai tikriausiai dėl to, kad mūsų mokyklose dar nesibaigė kova su patyčių kultūra.
Rašyti komentarą