Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1281-1226) Italijoje įkurta vienuolija vadinasi Mažesniųjų brolių ordinu (lot. Ordo Fratrum Minorum, sutrumpintai OFM). Šv. Pranciškaus reguloje iš brolių reikalauta laikytis neturto, dėl ko stojantieji į ordiną turėjo savo nuosavybę išdalinti vargšams ir gyventi iš atlyginimo už darbą bei išmaldos.
Pranciškonų buvimas Lietuvoje siekia valstybės kūrimosi pradžią - Mindaugo laikus. Prasidėjus tautos atgimimui, pogrindyje veikę pranciškonai drauge su Šiaurės Amerikoje gyvenančiais broliais ėmėsi provincijos atstatymo darbo, vėl galėjo laisvai skelbti Evangeliją, o daugėjant brolių skaičiui, 2004 m. gruodžio 8 d. Lietuvoje augančiai pranciškonų bendruomenei buvo sugrąžintas Šv. Kazimiero provincijos statusas. Po 2007 m provincijos kapitulos provincijos centras sugražintas į Vilnių. O šias Kalėdas broliai pasitinka iš esmės atsinaujinusioje Bernardinų bažnyčioje.
Su Mažesniųjų brolių ordino broliu Algirdu Malakauskiu (gvardijonu ir parapijos vikaru) Alfa.lt kalbasi apie Bažnyčios vietą šiais laikais.
Broliai pranciškonai ir dabar ieško naujų sielovados bei dialogo su šiandienine visuomene formų, bandote atsakyti į šiandienos iššūkius ir kylančius klausimus, teigiama Brolijos tinklapyje. Kaip sekasi tas dialogas su visuomene, kaip pavyksta atsiliepti į tuos iššūkius?
Evangelijos žinia tikrai nėra pasenusi, ji aktuali ir šiandien. Juk žmogus, kalbant apie jį antropologine prasme, turbūt nelabai ir keičiasi. Koks jis buvo prieš pora-trejetą tūkstančių metų, toks jis ir šiandien yra - savo giluminėmis, esminėmis prasmėmis. Žmoguje yra daug gėrio, daug grožio, bet yra ir daug sužeistumo. Žmogus turi daug meilės, bet taip pat jame gimsta ir daug neapykantos. Žmoguje yra tiesos ilgesys, bet daug žmoguje yra ir melo. Žmoguje yra didžiulis taikos troškimas, bet, deja, žmogaus širdyje gimsta ir karai.
Evangelija būtent ir kalba apie visa tai, Evangelijos tiesose ir sudėta būtent tai, kad ir Kristus, atėjęs į šią žemę, visa tai išgyveno, patyrė, ką patiria kiekvienas žmogus. Ir pats Kristus gimė tvartelyje, ėdžiose, o ne karalių rūmuose, atėjęs pas pačius prasčiausius, menkiausius. Jis patyrė ir pabėgėlio, emigranto dalią, kai Erodas pradėjo žudyti kūdikius, nes išgirdęs apie Jėzaus Kristaus gimimą, liepęs išžudyti visus naujagimius, tarp kurių turėjęs būti galimas jo konkurentas dėl sosto. Jis buvo ir atstumtas, nesuprastas, kai žmonėms kalbėjo apie Tiesą, apie Dievą, apie Meilę. Tačiau visa nugalėjo savo Prisikėlimu.
Tai, ką patyrė Kristus, yra ir kiekviename žmoguje. Taigi ir Evangelijos tiesa šiandien yra lygiai taip pat aktuali, kaip ir prieš du tūkstančius metų, kai Kristus kalbėjo tiesiogiai žmonėms. Tik tiek, kad galbūt šiek tiek keičiasi formos, keičiasi kultūra. Ir tai mums visada yra iššūkis ir nelengvas iššūkis. Kiekvienam krikščioniui, kaip ir mums broliams pranciškonams, kiekvieną Evangelijos tiesą, reikia stengtis įkūnyti, įgyvendinti, materializuoti šiandien ir čia. Ir tam reikalingas jautrumas, buvimas kartu su visuomene, žmonėmis labai įvairiai, skirtingai. Todėl mūsų broliai Lietuvoje (nors brolija yra plačiai išplitusi po visą pasaulį, net veikia pogrindyje Kinijoje) daro labai skirtingus, lyg ir nutolusius vienas nuo kito, dalykus, pavyzdžiui, užsiima ir tiesiogine sielovada (vaikų ruošimu sakramentams, krikštynomis, vestuvėmis, turime pranciškonų gimnaziją Kretingoje), ir žiniasklaida, nes turime savo interneto tinklapį, turime įsteigę ir socialinį bei jaunimo centrus. Labai skirtinga ta mūsų veikla, nes mūsų vienuolija yra ne tiek kontempliatyvi, kiek aktyvi.
Pats brolijos gimimas prieš 800 metų buvo kaip išėjimas prie, arčiau žmogaus. Tad jeigu mums tai pavyksta padaryti, jei mums pavyksta būti su žmonėmis, tai mes dėl to dėkojame Dievui. Ir tas buvimas su žmonėmis gal ir leidžia mums atsiliepti, užčiuopti, išeiti į gyvą dialogą su žmonėmis. O galiausiai ko gi žmonės iš mūsų labiausiai laukia ir tikisi? Kad būtume tuo, kuo esame, kad būtume broliai, kad būtume kunigai, o ne statybininkai, ne žurnalistai. Jei tais broliais stengiamės būti nuoširdžiai, tai tas dialogas ir pavyksta.
Jau keleri metai plačiai šnekama apie ekonomines, finansines krizes, tačiau tai palikime tiems, kas jomis turi tiesiogiai užsiimti – politikams, ekonomistams. Tačiau jau ne pirmi metai kalbama apie Europos dvasinę krizę, diskutuota, ar krikščioniškos vertybės turėtų būti įtrauktos į Europos Sąjungos dokumentus. Ir kardinolas A. J. Bačkis šiomis dienomis teigė, kad jei Vakarų Europa galutinai atsisakys savo krikščioniškų vertybių, tai ji yra pasmerkta žlugimui. Gal per daug abstraktu tai klausti, bet ar dvasinė žmonių krizė yra jaučiama? Kiek bažnyčia gali ją amortizuoti?
Tokia krizė jaučiama, nors Lietuvoje gal kiek ir mažiau negu Vakarų Europoje. Šiais metais teko lankytis Ispanijoje, kur vyko didžiulis jaunimo susitikimas su popiežiumi, kuriame dalyvavo apie 1,5 mln. žmonių iš viso pasaulio. Ispanai į mus žiūrėjo gana keistai ir tai gal susiję su politiniais dalykais, dviprasmišku Franco valdymu.
Čia gal kartojasi tokia biblijinė istorija, kai žmogus tarsi sukurtas Dievo, nuo to Dievo bėga. Bando išsilaisvinti nuo Dievo, bet dažnai paties žmogaus kuriamas pasaulis galiausiai veda į ypatingą savinaudiškumą, susvetimėjimą. O Dievas, kuris nenori iš žmogaus nieko atimti, o nori dovanoti žmogui tikrąją laisvę, žmogų vejasi ir ta istorija nuolatos kartojasi. Ir Europa lyg ir tolsta nuo tų savo krikščioniškų šaknų. Gal ir ne visa, bet matoma, kad visuomenė pakankamai ryškiai diferencijuojasi.
Gal ir Lietuvoje visuomenė taip neišvengiamai diferencijuosis. Tie, kurie atras tikėjimą, gal dar labiau tikės, o tiems, kurie tols nuo tikėjimo, vis labiau kažką reikš tik tradicija, gražūs papročiai, kurie susiję su tikėjimu. Taip jau yra nutikę Vakarų Europoje, JAV. Bet krikščionybė vis vien liks ir gal tai bus tik druska dideliame visuomenės katile, tačiau to sūrumo vis vien reikės.
Juk, galiausiai, žmoguje negali būti tuštumos. Jei žmoguje tokia tuštuma yra, tai žmogus ją bando užpildyti kitokiais religiniais dariniais. Todėl visuomenėje populiarėja savo susikurti postmodernistiniai dariniai, kai žmonės kažkokius dalykus po truputį paima iš krikščionybės, islamo, budizmo ar Konfucijaus. Tačiau atkreipčiau dėmesį, kad tokiais atvejais žmogus ima tiktai, kas jam yra malonu, teikia kažkokį komfortą. O, iš tikrųjų, jei paimtume pilną krikščionybę, Kristų, tai rastume daug nuraminimo, paguodos ar meilės, bet taip pat rastume ir postūmį žmogui į atsivertimą, į keitimasį. Ir to visuomenei neišvengiamai reikia.
Visuomenės gyvenimas nuolatos banguoja. Ir kai visuomenė būna užgniaužta, veržiasi laisvės, demokratijos link, tačiau kartais ir demokratija išsigimsta, o tada žmonės pradeda ilgėtis „kietos“ rankos, kuri ateitų ir vėl viską atstatytų į savo vietas. Žinia, kad nei palaida demokratija, nei diktatūra nepriveda prie gero.
Bet žmonėms svarbus, jei taip galima sakyti, tvirtas visuomenės stuburas, tam tikras atsakingas brandumas. Pavyzdžiui, pernai besilankydamas liuteroniškoje Norvegijoje atkreipiau dėmesį, kad daugelis norvegų liuteronų, jei tik turi tokią galimybę, siunčia savo vaikus į katalikiškas mokyklas. Jie sako, kad liuteronai pastoriai kiekvienas dėsto ir moko savo pažiūras. Ir žmonės visiškai nebesusigaudo ir nebesupranta, kur yra vientisas Bažnyčios mokymas, sistema, nes kiekvienas pastorius aiškina vis savaip ir skirtingai. Žmonės pastebėjo, kad katalikų Bažnyčia turi bent kažkokią vientisą sistemą. Ir kartais nebijo pasakyti, kad kažkas yra visuomenėje gerai, o kažkas – ne visai gerai. Tuo galbūt katalikų Bažnyčia ir nusipelno pagarbą, nes turi tą „stuburą“. Ir toje demokratinėje visuomenėje, kokia visuomenė ir turėtų būti, ji lyg ir duoda žmogui aiškesnes gyvenimo vėžes.
Net ir sovietų režimo laikais nemenka visuomenės dalis sėsdavo prie Kūčių stalo, ruošdavo tradicinius valgius, tačiau ne visi buvo uolūs sekmadienių Šv. Mišių lankytojai ar atlikdavo išpažintį. Ką galėtumėte palinkėti tiems, kurie priima tikėjimą ar kai kurias jos išraiškos formas, bet ne tiek giliai, kiek norėtų Bažnyčia? Kaip tokius neapsisprendusius ar ne iki galo apsisprendusius telktumėte prie savęs?
Ir Dievas trokšta, ir Bažnyčia kviečia žmogų į sąmoningumą, kad žmonės ne aklai sektų tuo, kas jiems yra sakoma, bet patys gilintųsi bei ieškotų ir tikėjimo dalykų. Popiežius Benediktas XVI šiemet lankydamasis Vokietijoje gražiai pasakė, kad nuoširdžiai, giliai ieškantis gyvenimo prasmės netikintis žmogus dažnai gali būti arčiau Dievo negu rutininis katalikas.
Todėl labai norėtųsi paraginti kiekvieną, kas turi tą tradicijos grūdelį ir sės prie Kūčių stalo ar ateis į bažnyčią Kalėdų dieną, kad nebijotų eiti į tą gylį, sąmoningumą. Nors po truputėlį, nes ir mes, kunigai ar vienuoliai, nesame visų tiesų iki galo žinovai. Juk tikėjime visada lieka šiek tiek paslapties, kurią mes per visą savo gyvenimą bandome išsemti. Nors gal niekada iki galo ir neišsemsime, bet viso to esmė yra ieškojimas. Kiekvienas nuoširdžiai ieškantis žmogus, manau, labiausiai ir patinka Dievui.
Ir tie, kas ruošiasi sėsti prie Kūčių stalo, tikrai sėskite. Ir dabar net internete galima nesunkiai susirasti maldą, kuri tiktų prie Kūčių stalo, ir sukalbėti tą maldą. O pamatuoti kiekvieno iš mūsų nuoširdumą ar santykio su Dievu neįmanoma, nes santykis yra labai dinamiškas dalykas.
Kartais labai paprasta, bet nuoširdžiai sukalbėta paprasto žmogaus kalba, gali būti netobula, bet labai gili ir eiti tiesiai į Dangų. O teologijos daktaro pasakyta malda gali būti labai šalta.
Jėzus, žiūrėdamas, kaip turtuoliai meta aukas šventykloje, ir kaip paprasta moteris paaukoja du pinigėlius, į tai atkreipia dėmesį, sakydamas, kad ta moteris paaukojo daugiausia, nes paaukojo viską, ką turi.
Tad ir susėdę prie Kūčių stalo nebijokime tegu ir paprastais žodžiais sukalbėti maldos. Ir tai gali būti taip paprasta, nuoširdu, tikra ir kilti Dievui į Dangų. Gal kartais geriau už penkis perskaitytus teologinius traktatus.
Tad nebijokime ieškoti Dievo, nes jis priartės prie jo ieškančiųjų.
Rašyti komentarą