Gruodžio 22 dieną Oskaras Koršunovas pristatė naująjį spektaklį „Išvarymas“, pasakojantį apie emigrantų egzistenciją ir būtį Londone. Šis spektaklis skelbė Oskaro Koršunovo sugrįžimas į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuriame paskutinį kartą režisierius kūrė 1996 metais.
Dramaturgas A. Liuga pasakojo, kad pjesė „Išvarymas“ gimimas yra išskirtinis reiškinys Lietuvos teatro istorijoje, kadangi pjesę beveik dvejus metus kūręs menininkas ne vieną mėnesį praleido Londone, kur bendravo su emigrantais ir rinko tikras jų istorijas, kurias žiūrovai išgirdo scenoje.
Veiksmas vyksta viename Londono bare, kuriame barmenas Benas lankytojams pasakoja savo istorijas.
Baras įgauna tam tikrą metaforą: galima tai suprasti kaip normalų, eilinį barą, kaip skaistyklą, kurioje lankytojai bando išpirkti visas didžiausias gyvenimo nuodėmes, o gal tam tikra prasme tai yra paskutinė stotelė, kurioje žmonės prieš emigruodami, ateina tiesiog prisigerti.
Spektaklio herojai, įkūnyti 29 aktorių, vilki kostiumų dailininkės Agnės Jagelavičiūtės parinktais drabužiais, kurių esminis poveikis yra išreikšti socialinius žmonių charakterius. Tokiu požiūriu bandoma pateisinti idėją, kad išvažiavę ten, žmonės tampa socialiai atpažįstami, suskirstomi ir matomi.
„Ten emigrantai susiduria su ta apgaulinga vakarietiška lygybe, o socialiniai kostiumų kodai tampa vienu reikšmingiausių aspektų“, – anksčiau vykusioje spaudos konferencijoje pabrėžė O. Koršunovas.
Spektaklyje atskleidžiama tikroji emigrantų realybė, kurią išgirdo ir išvydo dramaturgas A. Liuga. Bandoma įrodyti, kad ta realybė visiškai nežinoma net vietiniams londoniečiams. Jie tokio Londono nepažįsta ir net neįtaria jį egzistuojant. O tuo labiau tokio miesto nemato lietuviai.
Muziką spektakliui kūrė „Happyendless“ lyderis Saulius Prūsaitis, kuris žiūrovus kartais priversdavo nugrimzti į prisiminimus apie emigravusius artimus žmones, kartais nusijuokti, o kartais ir nubraukti ašarą. Spektaklis priminė miuziklą, įrodydamas, kad aktoriai turi puikius balsus ir moka dainuoti netgi labai gerai. Tai yra tarsi naujas vėjo gūsis teatro pasaulyje, patvirtinantis, jog vienoje scenoje kuriant keliems genialiems menininkams, reikia laukti netikėto sprendimo.
Rašyti komentarą