„Metai buvo geri, o atėjusių švenčių aš nesureikšminu, netikiu, kad kaip jas sutiksi, tokie metai ir bus. Pagal Zodiaką esu Vėžys, labai jautri, bet šitą mano bruožą atsveria kitas – pagal kinų horoskopą esu Gyvatė, visko išmokusi siekti pati“, – sako profesiniais laiptais vis aukščiau ir sparčiau kylanti džiazo dainininkė Vita Rusaitytė.
Savo nuoširdžią šypseną visiems dalijanti Vita džiaugiasi, kad žmonės jai atsilygina tuo pačiu, o švenčių laukusi tik dėl to, kad po jų pradeda ilgėti diena. Ir kad po darbų su nenuoramomis studentais, po nesibaigiančių koncertų su vyru, žinomu džiazo atlikėju Skirmantu Sasnausku ji gali pabūti su šeima, prisėsti prie šventinio stalo ir ramiai pasikalbėti.
Atėjo šventės ir, ko gero, mintyse, jau sudėliojai savo švenčių scenarijų? Ar linksmindami kitus, patys su vyru neliksite be linksmybių?
Kaip batsiuvys – be batų, taip muzikantas – be linksmybių...(Juokiasi.) Beje, šiais metais labai smarkiai galvojau apie šventes – kaip papuošti namus, ką pagaminti Kūčių stalui. Mūsų sūnus paaugo – jam jau 5,5 metų – gali ir jis prisidėti. Ką šiais metais įdomaus esu sumaniusi – tai atgaivinti Naujametinę loteriją, kurią mama mūsų namuose visada suruošdavo. Namuose ji išdėliodavo didžiulius vokus, į kuriuos įdėdavo numerėlius, užrišdavo vaikams akis, kelis sykius apsukdavo ir eidavom tų vokų ieškoti –paėję besdavom pirštu į kurį nors vokelį. Pažiūrėjusi į numerėlį, mama atnešdavo prizą. Labai ilgai šitą žaidimą žaidėme. Nustojom tik tada, kai su broliu tapome studentais, natūraliai išsivažinėjome iš šeimos lizdo.
Tačiau vienos atrakcijos negana. Turėtų jų būti daugiau – kad šventės būtų linksmos.
Kalėdų seniui jau seniai į šaltus kraštus – tiksliau, į šaldymo kamerą, ten, kur šiaurė,– išsiųsti laiškai. (Juokiasi.) Tai – vienintelė vieta, kur galime pamatyti sniego. (Juokiasi.) Beje, sūnus jau išsakė priekaištą, kodėl mūsų eglutė dar nepapuošta. O juk savo kieme turime savą eglutę – gražią, sidabrinę. Po vienų Kalėdų ją persodinome iš vazono su viltimi, kad ji prigis, ir ji prigijo, ir jau kelintus metus puošiame tą pačią eglutę. Tarp kitko labai džiaugiuosi, kad ji auga lėtai – lengva papuošti.
Namai papuošti, Advento vainikas ant židinio žėruoja?
Tarp kitko, Advento vainikas mūsų namus puošia seniai. Kažkas iš draugų padovanojo labai gražų, rankų darbo vainiką, ir man nekyla ranka jo išmesti. Man patinka seni, bet su istorija daiktai. Aš nesu naujovių mylėtoja. Gyvenu vadovaudamasi japonų principu: daiktas gali būti aptrupėjęs, pažeistas, įskilęs, o tai tik reiškia, kad jis matė daug gyvenimo, jausmų, savyje yra sukaupęs ypatingos energijos, saugantis savą istoriją. Su meile saugau netgi sidabrinį močiutės šaukštą, kuriuo kabinu šventines salotas. (Juokiasi.)
Kas Kūčių vakarą sukinėjosi Jūsų virtuvėje? Ar Skirmantas, padėjęs dūdmaišį į šalį, Tau padėjo?
Taip, jis padėjo viską į šalį ir padėjo man šeimininkauti. Jis labai šeimyniškas ir yra tikras mano pagalbininkas. Aišku, virtuvės šefas esu aš, o Skirmantas tik patarinėja. Jis mėgsta ir moka paruošti žuvį, silkę...
Skaniai pagamina, ar kartais tenka išmesti katinui?
Jis labai skaniai gamina, verda labai skanias sriubas. Atsimenu, kai dar tik pradėjome kartu gyventi, vieną vakarą man reikėjo dainuoti ir bėgti iš namų, o jis labai užsinorėjo sriubos. Pasiūliau: „Tai išsivirk.“ Jis išklausė mano instruktažą ir nuėjo virti. Dar nesibaigus koncertui jam skambinu ir klausiu: „Na, kaip?“. O jis: „Geriau neklausk...“ Galų gale iškvočiau, kur ta sriuba. Paaiškėjo, kad unitaze... Bet paskui išmoko ir dabar verda labai skaniai.
Turi rimtą konkurentą – ne tik scenoje, bet ir virtuvėje... Lenktyniausit prieš šventes? Daugiau>>
Rašyti komentarą