Bandau įsivaizduoti dalyką, kuris mane itin įskaudintų. Įsivaizduoti lengva – pati esu mušta tiek, kad sveikos vietos nerasi. Ir lazda, kuri buvo pakeliama, buvo ta pati kasdienė mūsų šalies tragedija – baisi, juoda neapykanta tam, kas mąsto kitaip.
Ir būtent todėl, kad turiu tokios patirties, kad gyvenau šalyje, kur žmogus galėjo būti pasmerktas net neišgirdus jo žodžių, kur žmogus buvo naikinamas vien todėl, kad priklausė tam tikrai klasei ir kategorijai, kategoriškai nesutinku ĮTARINĖTI savo tautiečių vien todėl, kad žmogus dirba tą ar kitą darbą arba kad jo nuomonė nesutinka su, mano manymu, malonesne ir teisingesne.
Politikas, vien todėl, kad yra politikas, nėra blogesnis už kokią Maldeikienę, iškylų profesorių L. Donskį ar, pavyzdžiui, poną Tomą S. Butkų, taip maloniai pritūpusį su fotoaparatu nuotraukoje internete. (Manau, kad tai tas pas literatas ir eseistas Tomas S. Butkus, kuris pasirašė šį desperatišką(?) kreipimąsi. Jei klystu, prašau atleisti.)
Pati didžiausia bėda ir giliausias skaudulys – negebėjimas suvokti, kad kažką darantis kitas žmogus gali tai daryti tiesiog todėl, kad TAIP supranta savo mėgstamą darbą, TAIP suvokia savo prievoles šeimai ir rinkėjams (mano atveju būtų mokiniai ir skaitytojai), TOKIU BŪDU nori jiems gera ir tikisi, kad jie nueis savo gyvenimo kelią Tėvynėje, o jei pasirinks kitaip – pasirinks apmąstę.
Lietuvos tragedija nėra politikai, kurių dauguma – esu tuo šventai įsitikinusi, mat kitaip paprasčiausiai nebūna – yra padorūs ir sąžiningi žmonės. Tiesiog tai žmonės, kurių dalia paprastai gerokai sudėtingesnė nei daugumos mūsų, ne politikų, jau vien todėl, kad jie REALIAI, o ne kokiuose komentaruose ir pasvarstymuose prie stalo, priversti rinktis tarp daugybės skirtingų, kartais labai painių, dalykų. Ir visus šiuos pasirinkimus visada lydi etinis apsisprendimas.
Lietuvos tragedija – praktiškai neegzistuojanti normali žiniasklaida, taigi informacijos neturėjimas. Lietuvos tragedija – mes patys, teisiantys be teismo. Leidžiantys sau net nebandyti kažką aiškinti ir apibrėžti savo pozicijos prielaidų bei rėmų, savo idėjų ištakų, o ne tiesiog pareikšti, kad esi kaltas, nes toks esi, net tais atvejais, kai negirdėjai teisiamojo balso. Kaltas, nes apskritai esi tam tikroje pozicijoje, ir vien toks tavo buvimas kažkodėl suteikia kažkam teisę ne diskutuoti su tavimi, ne dėstyti savo poziciją, bandyti – jei jau taip norisi, net užimti Tavo vietą rinkėjų galvose ir sprendimuose, o tiesiog iš aukšto priminti (priminti... – paklausykit, kaip skamba) – Tu nevok ir būk toks doras, kaip aš. Nes aš doras beapeliaciškai, o tu – tu visada įtartinas.
Skaitau tų 42 šviesuolių pavardes. Kai kurių savo gėdai nežinau. Kitus gerbiu kaip garsius muzikus ar menininkus. Apie kitus randu informacijos internete. Esu išmokyta netikėti jokiais internetais, bet kai kuri informacija gal ir teisinga. Išties inteligentiški žmonės. Bet va kodėl ir IŠ KUR jie žino, kad politikai ir pareigūnai elgiasi taip, kad galima juos įtarti parduodant Tėvynę ir išsižadant principų?
Kreipiuosi į tuos, kuriuos pažįstu ir nuoširdžiai gerbiu.
Kodėl, ponia Jūrate Baranova, teigiate, kad būtent dabar būtina priminti politikams, kad jie turi atsispirti svetimai įtakai? Žinote kažką, ko nežinau? Kas ir ką konkrečiai išduoda bei pamina?
Gerbiamas Arvydas Guogi, kas konkrečiai neatsispyrė tiems svetimiems pinigams ir iš kur žinote, kad kitiems gresia galimybė neatsispirti? Taip įtariate, nes sunku būtų neatsispirti Jums pačiam? Atleiskite už sąmoningą šiurkštumą, norėjau parodyti jums, kaip išties skamba jūsų priminimas.
Brangus jaunystės laikų drauge Mindaugai Šnipe, kas konkrečiai šiandien išduoda laisvės idealus ir demokratijos principus? Tikrai netikiu, kad Jūs tai galėtumėte padaryti, tai kodėl abstrakčiai kaltinate kitus?
Mielas kaimyne Antanai A. Jonynai, sutinku, kad Lietuvos Konstitucija paminama, kai specialiosios tarnybos ima veikti be parlamentinės kontrolės. Vis dėlto noriu paklausti, kodėl būtent dabar, kai politikai pradėjo bandyti tas tarnybas kontroliuoti, Jūs baisitės. Kuo konkrečiai baisitės? Kad jie dar nesukontroliavo taip, tokiu būdu ir tempu, kaip jūs šiandien norite? Ar netikite, kad mūsų bendros Tėvynės rinkėjai tokie netikšos, kad vėl išrinks tuos, kurie nekontroliuoja ir t. t. Didžiosios Jūsų verstos knygos kasdien kalba, kad kova su nelaisve visada vidinė kova ir visada amžina kova.
Didžiai godotinas Dariau Kuoly, kokia konkrečiai informacija apie pareigūnų korupciją slepiama nuo visuomenės? Ta, kuri siejama su buvusiu jūsų kolega Albinu Januška? Ar ponas Januška nuo jūsų bendro darbo laikų pasikeitė? Kodėl tada juo tikėjote (jei netikėjote, kodėl neprotestavote tada?), o dabar jau nebetikite ir manote, kad jis tapo išdaviku? Ar jau buvo teismas, kuris nuteisė? O gal, atvirkščiai, ponas A. Januška apšmeižtas? Kas tada tie korumpuotieji? Ar turėčiau įtarti, kad jūsų, pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo ministro, o vėliau labai aukšto pareigūno, patirtis jums sako, kad viskas perkama ir parduodama?
Gerbiamas kunige Robertai! Nepažįstu Jūsų asmeniškai ir niekada nesu sutikusi, bet visada gerbiau, kaip laisvei atsidavusi žmogų, tad Didįjį Ketvirtadienį klausiu kaip vyresnįjį brolį Kristuje, negi daugybė išpažinčiai suklupusių žmonių neparodė jums, kad žmonės labai retai būna baisūs piktavaliai, pirmiausia jie žmonės – taigi riboti, pasiklydę vertybėse, pamirštantys savo krikščioniškas priedermes ir labai labai nekantrus, nes norintys amžinojo gyvenimo šviesos jau čia ir dabar.
Visada – nors bijau šito žodžio beprasmybės – apie kiekvieną savo darbą girdėjau tokių vertinimų, kurie a priori buvo teiginiai apie tai, kad rašau, nes arba kažkas gerai užmokėjo, arba noriu prastumti kokį nors politiką, arba rašau, nes esu šizoidė, arba todėl, kad paksoidė, arba todėl, kad noriu, jog grįžtu sovietai, arba todėl, kad gyvenu iš „FSB atkato“.
Būdavo skaudu. Dabar senstu. Apaugau šarvais. Net graudu, kad dažniausiai būna tik juokinga. Retkarčiais stulbina komentatorių vaizduotė. Bet visada esu jiems dėkinga už tai, kad jų dėka išmokėme savo sūnus – nebijok, kai tyčiojasi. Tai gal ir nemalonu, bet ne nuodėmė. Bijok, jei padarysi taip, kad negalėsi sutarti su savimi amžinybės valandą.
Tad, pirma, atsiprašau politikų ir visų šalies pareigūnų, kurie apkaltinti be teismo, lyg juodžiausiais tamsybių laikais teigiant, kad kaltas jau todėl, kad esi politikas ar koks šiaip pareigūnas.
Ir žinote, mieli šviesuoliai, kas mane itin graudina? Jūs pasirodote ne tada, kai žeminamas žmogus. Pavyzdžiui, neprotestuojate, kai šiandien be teismo teisiama ir, atrodo, jau viešos nuomonės nuteista paklaikusi savo sielvarte ir niūrioje kasdienybėje motina, kuri, kad ir kas būtų atsitikę iš tiesų, yra didelė auka už mūsų, vadinamųjų išsilavinusių, kaltes. Už purvą, kuriuo užpylė vadinamoji žiniasklaida. Už mūsų visų negebėjimą parodyti savo tautai šilumos ir meilės grožio. Už buką žeminimą tų, kurie kaltinami net tada, kai laisvai atiduoda savo balsą. Juk ne kas kitas, o mes – vadinamieji išsilavinę – tada sakome: anie parsidavė už butelį.
O gal paskelbkime akciją ir pasirašę dideliu būriu tų, kurie jau tikrai švarūs ir šviesūs, masių rankomis persiųskime atvirukus visoms potencialioms Lietuvos motinoms: „Jau pagimdei ar dar gimdysi. Dabar kenčia daugybė vaikų. Tad įtardamas, kad gali skriausti savo vaiką, primenu, jog žudyti nedora.“
Matyt, ne menininkams dera priminti, kad visos kaltės – ir individualios, ir visuotinės. Tad rašau – mes. Ir dar kartą sau bei jums primenu, pradėkime rašyti atvirutes sau. Pirmiausia raginkime save pačius neišduoti Lietuvos ir demokratijos, nes tikroji grėsmė demokratijai ir laisvei, tai ne ta grėsmė, kuri ateina iš išorės. Kristus rytoj žengs ant kryžiaus ne todėl, kad buvo blogi politikai ir pareigūnai. Jis ten atsidurs todėl, kad akla buvo minia. Jis ten kabės ne už kitų, už mūsų pačių nuodėmes.
Ir parašas. Visada vieno tikrai taip, kaip sugeba, dėl savęs ir savo mylimos tautos kenčiančio žmogaus vardas.
Rašyti komentarą