Gaunama informacija apie žmonių įvykdomus žiaurius nusikaltimus verčia baisėtis ir dažnai kyla klausimas, ar gali žmogus apskritai taip elgtis. Netgi sakoma, kad taip elgtis ne žmogiška, o gyvuliška. Tačiau nors gyvūnai iš pirmo žvilgsnio ir vykdo žiaurius veiksmus, tai dar nerodo, kad jie iš tikrųjų yra žiaurūs taip, kaip tai suvokia žmogus.
Ar gyvūnai gali kankinti? Ar jiems patinka priversti kitus kentėti? Vienas geriausių pavyzdžių tai iliustruoti yra katės žaidimas su pele. Soti katė gali pagauti pelę, bet ji jos nevalgys ir gal netgi iškart nežudys. Visgi katė gali pelę išmesti į orą, priversti ją bėgti, o paskui staigiai sugriebti. Vėliau uždėti ant jos leteną ir su pasitenkinimu žiūrėti į spurdantį graužiką. Gamtoje yra pastebėta, kaip leopardai taip pat žaidžia su pagautais šakalais.
Paulo Leyhauseno grupės eksperimentai parodė, kad naminės ir pagautos laukinės katės tęs vaikymąsi, gaudymą ir nužudys pelę, net jei bus sočios. Kita vertus, anksčiau ar vėliau ji gali nustoti ją žudyti, bet tęs gaudynes. Vėliau ji gali jos negaudyti, bet tykos. Po kurio laiko ji išvis į pelę gali nebekreipti dėmesio, bet visas procesas, kai pelė yra vaikoma ir persekiojama jos nenužudant, gali atrodyti kaip kankinimas.
Visgi čia reikia prisiminti tai, ką katės mėgsta labiausiai: persekioti, pagauti, paskui nužudyti ir tik tada suėsti. Tokia veiksmų hierarchija rodo, ko reikia sėkmingam medžiotojui. Plėšrūnui tenka bėgioti paskui daug gyvūnų, kol jis nors vieną pagauna. Be to, ne visi pagauti būna nužudomi, nes kai kuriems pavyksta pabėgti. Galiausiai, plėšrūnas gali būti priverstas sumedžioti daugiau nei gali suvartoti, pavyzdžiui, kai reikia maitinti jauniklius. Yra paskaičiuota, kad tigras grobį pagauna iš dvidešimties bandymų. Jaunikliai ugdo savo medžiojimo gebėjimus, kai žaidžia su motinos atneštu gyvu grobiu, bet jo iškart nežudo. Geopardas savo jaunikliams atneša dar gyvas gazeles, kad šie galėtų mokytis.
Bet ar medžiojančiai katei teikia malonumą pelės kankinimasis? Žmonės, kurie medžioja, didžiuojasi savo gebėjimais rasti grobį. Jie džiaugiasi gebėdami sumedžioti, bet dauguma medžiotojų tvirtina, kad jie nesimėgauja gyvūno kančiomis. Tik kaip tai patikrinti kalbant apie kates?
Tyrėjai stebėjo namines kates ir jų elgesį su specifiniu „grobiu“ – žaislais. Jos gali taip pat susidomėjusios gali žaisti su siūlų kamuoliuku ar popieriaus gniužulu, o ką jau kalbėti apie žaislus, kurie leidžia garsus. Netgi yra pastebėta, kaip katės toliau žaidė su popieriaus kamuoliukais, kai pelė bėgiojo aplink.
Be to, kad kates traukia grobio judėjimas – jos įsitraukia į medžiojimą iš pasalų. P. Leyhouseno grupė stebėjo, kaip į lūšį panaši Afrikos katė pagaudavo pelę, nunešdavo ją iki urvo ir paleisdavo. Jei pelė nepasinaudodavo proga pasislėpti, katė įgrūsdavo pelę su letena į urvą, o paskui vėl bandydavo jį „išžvejoti“. Taigi atrodo, kad visas be kates, su sąlyga, kad jos nėra alkanos, domina pats procesas, o ne pelės kančia ar nužudymas.
Sužeistos pelės taip pat nekelia kačių susidomėjimo. Jei pelė nuo jos nebėga, nes yra įkliuvusi į spąstus ir sužeista, katei ji susidomėjimo nesukels. Pati savaime aukos mirtis nėra katės interesas.
Rašyti komentarą