Manote, kad gyvenime sostai ir karūnos atitenka protingiesiems? Štai ir klystate! Daugiau galimybių tapti lyderiais turi emocingi vaikai.
IQ prieš EQ
Dar visai neseniai žmogaus gabumams nustatyti buvo naudojama tik viena matavimo skalė — intelekto koeficientas (IQ). Nepaisant puolimų ir kritikos, ši sistema išsilaikė daugybę dešimtmečių ir iki šiol yra svarbiausia nustatant vaikų gabumus ir protinį išsivystymą. Tačiau neseniai mokslininkai išsiaiškino, kad IQ testų rezultatai parodo tik dalį žmogaus sugebėjimų. Kodėl, pavyzdžiui, protingieji, turintys IQ yra 160, dažnai būna pavaldūs žmonėms, kurių IQ daug žemesnis? Matyt, todėl, kad jiems trūksta tam tikrų savybių. Tačiau kokių? Pasirodo, kasdieniame gyvenime už intelektą daug svarbiau yra tai, kas vadinama emociniais ir dvasiniais gebėjimais: optimizmas, gebėjimas valdytis, ištverti smūgius, mokėti sutarti su žmonėmis.
Psichologai seniai numanė, kad nuo emocinio intelekto (EQ) priklauso sėkmingas gyvenimas, o daugelis tyrimų parodė, kad aukštas IQ nėra geriausias sėkmingos karjeros ir juolab laimingo gyvenimo pranašas. Kitaip tariant, vaiko sugebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir kontaktuoti su kitais žmonėmis yra svarbiau nei sugebėjimas spręsti galvosūkius.
Tad puikūs protiniai sugebėjimai dar nėra sėkmės garantas, o visai menki matematiniai arba lingvistiniai gabumai — dar ne nuosprendis. „Protingiems“ vaikams galima padėti atskleisti reikiamas žmogiškąsias savybes, o „paprastų“ vaikų tėvai bei mokytojai turi įžvelgti ir išugdyti įgimtus vaiko talentus.
Beje, reikėtų priminti, kad į sąvoką „emocinis intelektas“, įeina ne tik tokios tarpasmeninės savybės kaip draugiškumas, sugebėjimas užjausti, bet ir savybės, padedančios valdyti savo vidinį gyvenimą: emocijų kontrolė, mokėjimas laukti, savigarba…
„Marmelado testas“
Atliekant vieną tyrimą, kuris žinomas kaip „marmelado testas“, dalyvavo ketverių metų vaikų grupė. Jiems buvo dalinama spalvotų marmeladinių saldainių, beje, jie galėjo juos suvalgyti, kai suaugusieji išeidavo iš kambario. Tačiau jeigu jie ištverdavo ir nesuvalgydavo savo saldainių per tą laiką, kol suaugusiųjų nebūdavo, tai gaudavo vietoj vieno du. Šitaip buvo vertinamas vaikų savikontrolės lygis. Kai šie vaikai baigė mokyklą, jie buvo tiriami dar kartą. Pasirodo, tie, kurie, būdami ketverių, galėjo ištverti ilgiau už kitus, aštuoniolikos metų turėjo atestate geresnius įvertinimus. Jie pasižymėjo ir kitomis vertingomis socialinėmis savybėmis: žmonių pažinumu, mokėjimu susivaldyti, susikaupti sunkiose situacijose. Šie jaunuoliai buvo daug patikimesni, atsakingesni, produktyvesni nei tie jų bendraamžiai, kurie prieš keturiolika metų savo saldainius suvalgydavo iškart.
Nepaisant įtikinamų duomenų, gautų atlikus testus ir tyrimus, ne visi psichologai suskubo pripažinti „emocinio inteligentiškumo“ teoriją. Mokslininkai dar kelis dešimtmečius laužė ietis, bandydami išsiaiškinti, kas svarbiau — protas ar jausmai. Net tie, kurie pripažino „emocinio inteligentiškumo“ egzistavimą, ne visuomet sutarė, kas įeina į tą sąvoką. Priešininkus sutaikė gydytojas Holemanas, kuris aiškiai išdėstė, kas yra „emocinis inteligentiškumas“. O tai:
* atsakingumas arba adekvatus savo jausmų vertinimas kiekvieną akimirką;
* sugebėjimas mokėti valdyti savo nuotaikas — nusiraminti, kai reikia, atsiriboti nuo rūpesčių ir nemalonumų ir greitai atsigauti po nesėkmių;
* sugebėjimas nuolat turėti motyvaciją, kurią lemia šios savybės: nuolatinis optimizmas ir darbštumas;
* empatija, arba sugebėjimas užjausti kitą;
* socialiniai įgūdžiai — sugebėjimas harmoningai kontaktuoti su aplinkiniais žmonėmis.
Darbas su klaidomis
Emocinio inteligentiškumo (kaip ir paprasto) ugdymas prasideda namuose. Psichologai išskiria tris populiariausias tėvų klaidas, pasitaikančias ugdant vaikų emocinį intelektą.
* Vieni tėvai tiesiog ignoruoja savo vaikų jausmus, manydami, jog jie neverti dėmesio. Dažnai jie būna per daug susirūpinę savimi ir savo reikalais.
* Kito tipo tėvai leidžia vaikams būti „blogiems“, kurstyti savyje kerštingus jausmus, kurti negerus planus. Jie nesistengia jų mokyti įveikti sunkumus konstruktyviai. Be to, tokie tėvai dažnai bando kuo nors „papirkti“ supykusį arba nuliūdusį vaiką.
* Trečiasis tipas — tai griežti, nuolatos pikti ir pasipūtę tėvai, negerbiantys kitų žmonių, o kartu ir savo vaikų. Tai tėvai, kurie rėkia „Nedrįsk atsikalbinėti!“, kai vaikas bando išsakyti savo nuomonę apie tai, kas vyksta.
Geri tėvai visas vaiko problemas panaudoja kaip galimybę jį ko nors išmokyti. Jie padeda rasti konstruktyvių problemos sprendimo būdų, o ne šiaip sau bando nuraminti vaiką.
Sietlo psichologai tyrinėjo šeimas, turinčias vaikų, ir aiškinosi, kaip tarpusavyje bendrauja patys sutuoktiniai. Poros, kurios sutardavo gerai, turėjo ir labiau išauklėtus vaikus.
Dažniausiai nutinka taip, kad tokie vaikai ir mokosi geriau už tuos, kurių IQ yra didesnis, bet šeimos — probleminės šeimų. Emociškai išauklėti vaikai sugeba geriau susikoncentruoti, yra ramesni ir atsakingesni, jie populiaresni tarp bendraamžių, tokius vaikus labiau gerbia mokytojai.
Emociškai „kompetentingų“ tėvų vaikai ramesni, mažiau niurzga ir kaulija, geriau susidoroja su kylančiomis problemomis, džiaugsmingesni, dėmesingesni, pozityviai nusiteikia žaisdami su bendraamžiais, mažiau bijo naujovių.
Sielos auklėjimas
* Mokykitės skirti savo vaiko emocijų atspalvius. Geri tėvai visuomet pastabesni nei blogi. Jie pastebi ne tik savo vaiko juoką ar ašaras, bet ir liūdną žvilgsnį, ar vos papūstas lūpas.
* Iš pradžių padėkite vaikui suprasti, ką jis jaučia, o tik paskui raminkite. Jeigu vaikas nelaimingas dėl to, kad jį erzina mokykloje, pasakykite: „Suprantu, kad tu įsižeidęs ir nusiminęs. Aš tą patį jaučiu, kai žmonės tyčia daro man nemalonumų“. Kai neigiami jausmai „įvardijami“, vaikui daug lengviau juos įveikti.
* Pasisemkite naudos net ir iš negatyvių vaiko emocijų. Pastebėjote, kad jis pyksta ar yra išsigandęs? Pats laikas nuoširdžiai pasikalbėti, padėti mažyliui išsiaiškinti savo jausmus ir tapti vienas kitam dar artimesniems.
* Akcentuokite teigiamas vaiko emocijas: „Žinoma, tu džiaugiesi ir gali didžiuotis, nes esi nusipelnęs dešimtuko“ ir pan. Tai skatina žengti į priekį ir siekti naujų pergalių.
* Spręskite problemas, nustatydami leistinas ribas. Pavyzdžiui, pasakykite: „Tu gali pykti ant jaunėlio brolio, bet negalima atimti iš jo žaislo“. Padėkite vaikui nubrėžti jo paties uždavinius ir strategijas.
Rašyti komentarą