Jau kasdienybe laikome valstybės tarnautojų išsišokimus, pareigų nevykdymą, privačių ir asmeninių interesų pažeidimus, nepagarbų, o kartais net ir chamišką bendravimą su paprastais eiliniais piliečiais. Kiekvieną dieną apie tai pranešą televizija, spauda, internetiniai tinklalapiai. Palengva susidaro įspūdis, kad valstybės tarnautojas – pasipūtęs, arogantiškas, savo darbą atmestinai atliekantis, o kartais ir nusikalstamus veiksmus ar „šiltas“ darbo vietas savo giminaičiams ir pažįstamiems „stumdantis“ tipas. Žinoma, tokia nuomonė nėra laužta iš piršto – ją formuojančių precedentų juk ne vienas ar du, o gyva galybė.
Tačiau šįkart į valstybės tarnautojus ir jų etišką ar neetišką elgesį siūlytume pažiūrėti kiek iš kitos – elektroninės erdvės ir poelgių joje, prizmės.
Valstybės vykdoma politika nulėmė tai, kad begalę reikalų, kuriuos anksčiau būtų reikėję tvarkyti einant į tam tikrą valdžios instituciją, galima padaryti internetu – tai ir pajamų deklaravimas, mokesčių mokėjimas ir t.t. Tai užduotys, kurias valstybės tarnautojai yra priversti atlikti, o šiuo atveju buvo siekta pažvelgti į žmogiškąsias valstybės tarnautojo puses – ar valstybės tarnautojas atliks darbą, kurio jam daryti pagal reglamentus nereikia.
Pasirodo, kad nėra jokių nuostatų, kuriomis vadovaujantis, savivaldybės tarnautojas privalėtų atrašyti į elektroninį laišką, kažkuo susidomėjusiam piliečiui – tai paliekama asmeninei valstybės tarnautojo kompetencijai. Vienintelis LR Viešojo administravimo įstatymas kalba apie tai, kad valstybės tarnautojas privalo priimti ir atsakyti į visus elektroninius laiškus. Tačiau problema slypi tame, jog ši nuostata galioja tik elektroniniu parašu pasirašytiems elektroniniams laiškams, taigi valstybės tarnautojas gali ir neatrašyti į likusius laiškus, o juk Lietuvoje toli gražu ne kiekvienas yra girdėjęs, kas yra elektroninis parašas bei dar mažesnė gyventojų dalis jį naudoja tvarkydami savo reikalus.
Ką tik Mykolo Romerio universitete buvo baigtas eksperimentas, kurio rezultatai turėtų nustebinti net didžiausius skeptikus, kalbančius apie valstybės tarnyboje dirbančius „žulikus“, „vagis“ ir „žmones be sąžinės“. Tyrimo metu buvo išsiųsta daugybė elektroninių laiškų su užklausomis aštuonių savivaldybių darbuotojams pagal jų kompetenciją ir laukta, kiek iš jų pateiks atsakymus. Rezultatas buvo daug geresnis, nei tikėtasi – atsakė net 60 % valstybės tarnautojų ir, negana to, net 83 % rašė be klaidų ir buvo labai mandagūs, kai kurie net asmeniškai patarė, kaip klausiančiajam būtų geriau spręsti problemą, net 65 % laiškai labai išsamūs – klasiančiojo problemai pateikti visapusiški sprendimai.
Kad ir kaip būtų keista, pripratus prie nesibaigiančių skandalų dėl valstybės tarnautojų „išdaigų“ ir nuolatinio dykinėjimo bei neveiklumo, matomi aiškūs skaičiai – elektroninėje erdvėje valstybės tarnautojai yra tikrai pavyzdingi, kuo galima tik pasidžiaugti mums, piliečiams.
Kita, be galo įdomi eksperimento pusė buvo ta, kad laiškai buvo rašomi pagarbiai, visiškai nepagarbiai ir normaliu tonu. Valstybės tarnautojai vėl stebina – vienodai sėkmigai atsakinėja ir rašančiajam, kuris liepia „jo nieko neveikiančiam biurokratynui“ spręsti iškilusią problemą ir pagarbiai prašančiam „jei tik būtų nesunku ir nebūtų gaištamas Jūsų brangus laikas“ padėti išspręsti „bėdelę“.
Belieka tikėtis, kad sulauksime tokių laikų, kai tokius duomenis galėsime pateikti apie visus valstybės tarnautojus ir apie jų darbą realioje aplinkoje, o kol kas, galime tik tikėtis, kad Lietuvos valstybinis sektorius greitu metu taps motyvuotų, protingų ir profesionalių žmonių darbo vieta, jau seniai atsikračiusia ydingo sovietinio palikimo, dirbančia su kiekvienu Lietuvos piliečiu vienodai nepriklausomai nuo to, ar jis važinėja senute Opel „Astra“, ar nauju BMW.
Rašyti komentarą