Kartais, kai tau visiškai nesiseka – susipyksti su mylimuoju arba verki, kad tokio išvis neturi, sumažina atlyginimą arba lieki šoko būsenoje išgirdęs „Tu – atleistas“ – kaip tik tuo metu aplink tave lyg tyčia sukiojasi vien tik žmonės su plačiomis šypsenomis, spindinčiomis akimis, ir dėl to tu imi jų neapkęsti. Tiesiog. Be priežasties. Nors ne, priežastis ta, kad kai tu esi nelaimingas, atrodo, kad kiti irgi negali būti laimingi. Kvaila ir absurdiška, bet taip jau yra.
Tačiau nereiškia, kad žmonės, kurių plačią šypseną matai veide, šypsosi ir viduje. Dauguma garsių vyrų svetingai priima žurnalistus į namus ir pasakoja jiems apie savo puikų, be problemų gyvenimą su mylinčia žmona ir vaikais, nesuskaičiuojamais turtais. Žiūrėdamas tokią laidą nejučia susimąstai – ar jie iš tikrųjų yra tokie laimingi?
„Ne,“- tvirtai atsako viena iš buvusio viešbučio administratorių. „Kai dirbau viešbutyje, dažnai tekdavo matyti garsiausius verslininkus, pramogų pasaulio atstovus, kurie neretai apsilankydavo lydimi gražių, jaunų mergaičių, bailiai dairydamiesi aplinkui, ar, neduok Dieve, nesutiks pažįstamų. Pabūdavo valandą ir išeidavo taip ir neišnaudodami visų viešbučio paslaugų. O juk dar neseniai buvo tekę matyti per televizorių jų vaizduojamą didelę meilę ir laimę su savo žmonomis.“
Moteris prisimena baisius vaizdus, kuriuos jai yra tekę matyti bei patirti: „Viešbutyje naktimis dažniausiai būdavau viena su jaunu barmenu. Čia dažnai vykdavo įvairūs baliai, besaikiai lėbavimai, kurių metu man tekdavo slėptis viename iš kambarių, kad likčiau nepaliesta šlykščių vyrų pirštų“.
Na, o kurgi dingo jų taip liaupsinama meilė žmonai, kuri buvo skelbiama visai Lietuvai? Išsitraukę piniginę verslininkai nusiperka gražesnę valandos meilę ir bent akimirkai pasijaučia patrauklūs, geri vyrai. Tačiau, kai nepasiseka nusipirkti...
„Kartą, vėlų vakarą, prie manęs priėjo vienas iš klientų: visiškai girtas, baisiom, piktom akim žiūrėdamas į mane ir bandė nusitempti į savo kambarį – noriu aš to, ar ne. Tačiau pavyko išsigelbėti, nes kaip tik tuo metu atvažiavo viešbučio savininkas. Jei ne jis, net nenoriu pagalvoti, kas būtų nutikę,“ – pasakoja viešbučio administratorė.
Paradoksalu, bet tie žmonės, kurie garsiausiai rėkia, kokie jie yra laimingi – mažiausiai tokie yra. Taip pat ir merginos, kurios, praleidusios valandą viešbutyje su sau į senelius tinkančiu vyru, pastorina savo piniginę, suteršia savo sielą – bet už tai gauna švarius, naujus batelius. Žiauri jų „laimės“ kaina. Bet ar tai yra tikroji laimė? Manau, daugelis atsakytų – ne.
Juk neveltui yra sakoma, jog laimės nenusipirksi. Anksčiau ar vėliau suprasi, kad viskas, kas vyksta aplink tave, yra didelė tuštybės mugė. Vieni čia pardavinėja savo kūną itin aukštom kainom, kiti – nebeišmanydami, kaip pasiekti aukštesnę jų įsivaizduojamos laimės viršūnę, yra pasiryžę savo storąją piniginę paploninti ir vienaip ar kitaip įsigyti naują, šviežią, tačiau laikiną šypseną veide.
Rašytojas G. D. Roberts gyvendamas Bombėjuje, kur namai yra tiesiog vienas su kitu sulipdyti ir be galo maži, sakė: „Kartais man atrodo, kad mūsų laimės dydis yra atvirkščiai proporcingas mūsų namo dydžiui“.
Taigi tikroji laimė slypi ne piniginės dydyje ir materialių daiktų skaičiuje. Kartais, kuo mažiau turi, tuo laimingesnis esi – mažiau reikalauji iš gyvenimo, rečiau tenka nusivilti, vertini pačius smulkiausius dalykus, kurie irgi gali teikti milžinišką džiaugsmą ir nuoširdžią šypseną.
Rašyti komentarą