„Anksčiau neskaitydavau straipsnių ir komentarų apie emigrantus. Dabar man aktualu, nes vyras jau mėnesį Anglijoje. Nustebau, kad komentaruose emigrantai prašo palikti juos ramybėje, nes neturėjo kitos išeities, tik išvažiuoti, o likę Lietuvoje juos vadina išdavikais, nepatriotiškais“, – netikėtai ištarė draugė, kurios namuose – gal paskutinįkart prieš ilgesnį išsiskyrimą, jei nuspręs važiuoti paskui vyrą, – gėrėme kavą. Ne, aš nesu nei vienoje pusėje. Tik manau, kad rinktis tą „pusę“ ir tapti priešais – netinkama taktika.
„Baisiausia, kad emigruoti apsisprendžia tie žmonės, kurie anksčiau buvo kategoriškai prieš tai nusistatę“, – atsiduso draugė, patvirtindama vieno darbo rinką Lietuvoje ir socialinius pokyčius tyrinėjančio profesoriaus teiginį, kad gerokai sutrūkinėjo vieno stabiliausių mūsų šalies visuomenės sluoksnių tvirtybė.
Ne kažin kiek tų sluoksnių Lietuvoje, bet iki šiol valstybė rėmėsi – kad ir kaip to nenorėtų pripažinti blizgių žurnalų komiksų herojai – į dviejų suaugusiųjų ir vieno ar dviejų vaikų šeimą (arba sambūrį), tų, kurių pajamos leisdavo turėti stogą virš galvos, ratus, lizingu paimtą kompiuterį ir atostogas Palangoje kartą per metus. Kol šis sluoksnis nepradėjo veržtis į emigracijos traukinį, mokslininkai buvo ramūs: valstybės pamatas stabilus. Tačiau jau kurį laiką tas pamatas kliba.
„Na, aukso kalnų neradau, bet vis tiek geriau, negu dirbti administratore už minimumą“, – numojo ranka klasės draugė, kuri, užuot mynusi Darbo biržos slenkstį, išvažiavo dirbti padavėja į Kretą.
Požiūris, kurį tuojau pat sudirbtų sotūs prasisiekėliai, plakantys varguolius? Žinoma. Tačiau ne viskas taip paprasta: kartais žmogus traukiasi ne tik dėl, ir gal ne tiek dėl nepriteklių, bet norėdamas išsaugoti žmogiškumo likučius. To nesuprantantys galėtų įsiklausyti ir į mokslininkų teiginius, jog emigracija yra ir tam tikras protestas.
„Mes su vyru taip pat galvojome, kad niekada neemigruosime. Ir darbas man visai patiko, bet kiek galima raginti darbdavius, kad sumokėtų priklausantį atlyginimą?“ – kai tokį pareiškimą ne pirmą kartą išgirsti iš darbuotojų, kurių sumanumu, profesionalumu ir kultūra ne kartą žavėjaisi, šiek tiek pašiurpsti.
Nuoskaudų neauginantys emigrantai ne kartą pasakojo, kaip iš varguolių ir pastumdėlių Lietuvoje užsienyje virto žmonėmis, kurie ne itin rūpi vietiniams, bet yra gerbiami labiau. Savo diplomais atvykėliai ten mojuoja retai, kita vertus, ir Lietuvoje netrūksta „varguoliškus“ darbus dirbančių diplomuotų žmonių. Kažin, ar tai tik jų vienų problema, nejau valstybė ir švietimo strategijas kuriantys kostiumukai visiškai neatsakingi už tai, kad diplomuotųjų pas mus per daug?
„Vyras jau buvo išvažiavęs, likau su mažyliu. Vėlavo motinystės pašalpa. Nuėjau aiškintis, mane apšaukė: „Ponia, ko jūs norite, taigi jūs jau dirbate!“ Buvo taip blogai, kad apsiverkiau iš nevilties. Tai pamačiusi, tarnautoja, kuri, matyt, mato ne vieną jauną mamą pakrikusiais nervais, nuramino ir pradėjo aiškintis situaciją. Paaiškėjo, kad darbdavys arba „Sodra“ įvėlė klaidą dokumentuose“, – pasakojo jauna mama, stovinti ant emigracijos slenksčio.
Dar viena jauna mama, palikta vyro, kurį laiką bandė kabintis į gyvenimą Lietuvoje. Kantrybė trūko tuomet, kai už auklėtojos darbą provincijos darželyje buvo pareikalauta solidaus kyšio. O dar yra vyras, kurį mūsų šalyje laikė nieko nevertu juodnugariu – tik išvažiavęs jis suprato, kad būti paprastu darbininku nėra gėda. Tiesa, pažįstu perspektyvią chemikę, kartu su vyru radusią laimę užsienyje.
„Aukso kalnų ten nėra“, – purtė galvą ne vienas emigrantas, su kuriuo teko kalbėtis.
Ne visi išsakydavo tai, kas ant širdies – kad patyčių ir neapykantos kultūra žlugdo. O kartais tesiog norisi būti žmogumi, kurio egzistavimą kiti pripažįsta ir gerbia. Keista, kad vis dažniau pasijusti žmogumi padeda emigracija.
Rašyti komentarą