Kartą į Rudnosiukiškes atėjo ruduo. Atėjo kaip įprasta, sutartu laiku... Rudnosiukas čiupo krepšį, peilį ir išlėkė grybauti. Grybavo, grybavo, kol nusigrybavo į lankas. Atsisėdo ant kelmelio, timptelėjo lūpą ir jau leis dūdas. Tik žiūri – pro šalį straksi kiškių kaimenė. Sveiki, įmitę, raudonžandžiai, strimgalviais...
- Ko rymai it koks kopūstas? - ėmė rypaut ilgaausiai, aptūpę Rudnosiuką.
Rudnosiukas nudelbė ausis:
- Pasiklydau, kaip įprasta.
- O jei sutrintume morkų sriubos su kazlėkais, gal pagerėtų? – dėl visa ko pasiteiravo kiškiai.
- Nepablogėtų... - linktelėjo Rudnosiukas ir nurijo seilę išdavikę.
Maitino jį kiškiai morkom, kopūstais ir kazlėkais, kol Rudnosiuko pilvas išsipūtė kaip būgnas, o žandai it cimbolai... Tada kiškiai nupynė neužmirštuolių vainiką, užmovė Rudnosiukui ant ausų ir strimgalviais parlydėjo namo.
Pabudo rytą Rudnosiukas ir mato - šalia lovos numestas neužmirštuolių vainikėlis.
- Kur aš vakar buvau, ką dariau, kieno šis vainikėlis? – bandė prisiminti miegalius, vartydamas traiškanotas akis. Netrukus prisiminė viską ir nusišypsojo: - Aaaaa... Grybai, kiškiai, morkos, neužmirštuolės...
Apsivertė ant kito šono, pasnūduriavo dar... O po valandos praplėšė akis ir darsyk viską prisiminė... Tik šįkart mažiau, blankiau...
Po dviejų valandų, valgydamas pusryčius, Rudnosiukas vakardieną prisiminė tik vos vos... Tik kiškių ausis... Ir tas - tarsi pro ūką.
O po trijų valandų, sėdėdamas ant rytinio puoduko, Rudnosius jau buvo užmiršęs ir kiškius, ir morkas, ir kazlėkus, ir net nuvytusias neužmirštuoles. Parymojęs nulipo nuo puoduko ir paniro į savo kasdienius rūpesčius, kaip įprasta. Ne paniro, o tiesiog nuskendo juose – tik ausų galiukai kyšojo.
Ir štai po metų kitų suskambo telefono skambutis. Išniro Rudnosiukas iš savųjų rūpesčių ir nukėblino prie telefono:
- Kas čia man trukdo rūpintis savaisiais rūpesčiais?
- Mielas Rudnosiuk, - pasigirdo kiškių balsas kitam girios gale, - nutarėme paskambinti tau ir paklausti, ar viskas tvarkoj?
- Pilvas tvarkoj... – apsičiupinėjo Rudnosiukas. - Ir nosis tvarkoj... Ir puodukas tvarkoj... Nesuprantu - apie ką jūs???
- Tai gal morkos buvo neskanios? – kamantinėjo kiškiai, kramtydami lūpas.
- Morkos irgi buvo visai nieko...
- Tai ko prapuolei, kaip į vandenį?
- Ne į vandenį prapuoliau, o į rūpesčius.
- Supratom... - kiškių balsas net suvirpėjo, - tau rūpesčiai arčiau širdies negu mes...
Ir buvo bededą ragelį.
- Palaukit, nedėkit ragelio, - ėmė šaukt Rudnosiukas, - man ant tų rūpesčių nusišvilpt!
- O ant mūsų?
- Ant jūsų - atvirkščiai.
- Žinai, Rudnosiuk... Mums – kaip ir tiems tavo rūpesčiams - visiškai patiktų, jei kada nors užsuktum ir pašvilpautum, - prisipažino kiškiai ir nuraudo nuo galvos iki uodegos.
Ūmai Rudnosiukui lyg kuolu kas trenkė – jis ėmė ir susigėdo:
- Koks aš vis dėlto...
Ir susigėdęs nulėkė pas kiškius. Švilpavo jiems kokią savaitę – nuo ryto ligi vakaro. Pailsi, užkanda morkų ir vėl švilpauja. Net visos lūpos sutino. Paskui kokį pusmetį net bučiuotis negalėjo.
Rašyti komentarą