Salėje įsižiebia šviesos. Žvilgsniai suaštrėja. Kvapą užgniaužia personos balansuojančios tarp žemiškojo prado ir transcendentinio suvokimo. Pirštų miklumas prilygstantis kolibrio sparnų plazdenimui, plastiškumas, dinamika, reakciją į kiekvieną detalę, valia, maksimalus susikaupimas. Šiuos jausmus išgyvena ir pasaulinio garso pianisto rečitalyje, ir krepšinio arenoje susirinkę žiūrovai. Sakysite šių potyrių nevalia lyginti ir gretinti. Sportas ir muzika yra skirtingų tėvų seserys taip ir nesusipažinusios giminės susirinkime? Tačiau ar ištiktųjų jų negalima eksponuoti meno nišoje drauge?
Augant muzikantų šeimoje, nori ar nenori, tenka absorbuoti garsus, žinias, pasakojimus, nuogirdas. Senose knygose gyvenantys dėdės su perukais tampa Bachu ir Mocartu. Nepažystamos kirilicos užkoduotas barzdotas dėdulė – juk Čaikovskis. Kelionės į Operos ir Baleto teatrą tampa vis dažnesnės, o užkulisiai, dekoracijų saugyklos ir grimo kambariai prilygsta antriesiems namams. Didingos uvertiūros, masinės choro scenos ir dramatiniai solistų epizodui tuomet keldavo pagarbią baimę. Pasiūlymas pakelti uždangą, mažu pirštuku paspaudžiant mygtuką valdymo pulte... Pasaulyje nėra tiek Kalėdų senelių, kurie sugebėtų atnešti tokią dovaną. Pasąmonėje įsišakniję klasikinės muzikos principai, kultūra pynėsi su namuose skambėjusiais džiazo motyvais, tačiau atėjo metas ir kitiems potyriams.
Pirmosios NBA transliacijos nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje mažiesiems oranžinio kamuolio mylėtojams atrodė lyg stebuklas. Legendiniai Čikagos „Bulls“ su Michaelu Jordanu ir Scottie Pippenu priešakyje galėjo drąsiai vadintis dievukais. Lai tėveliai nesupyksta, bet patyliukais viduryje nakties savo televizorius įsijungiančių vaikių buvo tikrai ne vienas. Mintinai mokėjome kiekvieno krepšininko ūgį ir svorį, kokioje komandoje jis žaidė praėjusiame sezone ir po kiek taškų surenka naujajame. Tuo gyvenome. Pirmuosius bandymus „įridenti“ kamuolį į krepšį su kiemo vaikais atlikome būdami vos keturių-penkerių metų. „Dičkių“ nulaužtus lankus kompensuodavome šiukšlių dėžėmis be dugno pritaisytomis prie sūpynių skersinio. Metams bėgant metimai tapo taiklesniais, o susidomėjimas vis augo. Su didžiuliu džiaugsmu sutikome žinią, jog įsikūrė Lietuvos krepšinio lyga (LKL). Tarsi garbės reikalas buvo turėti sezono knygutę su visomis komandomis. Palaipsniui atėjo laikas rinktis – kamuolys ar muzika. Pastaroji nugalėjo.
Atsižadėti malonumą teikusios veiklos buvo sunku, o visiškai atsisakyti – neįmanoma. Tarp muzikinio kūrinio eilučių šmėžavo „Sauliai Štombergai“, „Vaidai Jurgilai“, „Johnai Stocktonai“. Kartais do nata atrodė pernelyg panaši į atkovotų kamuolių statistikos skaičiuką, o 500 tolimų metimų atliktų kiekvieną dieną įsigerdavo į pirštus. Sudėtingi pasažai, bent akimirkai neatrodydavo tokie sudėtingi. Pamenu, kai ketvirtadienio vakarais įjungdavau televizorių ir viena ausimi fiksuodamas Eurolygos peripetijas bandydavau įveikti etiudą. Kiekvieną sėkminga ataka baigdavosi fanfara, kad ir ne tokia, kokia buvo natose.
Sportas ir muzika vienas kitą stumteldami žingsniavo iki pat tos akimirkos, kai supratau: Ei! Kas pasakė, kad privalai kažką sodinti ant atsarginių suolelio? Raudona kortelė? Lauk iš čia iki tol kol pakviesiu? Nesąmonės. Gyvenimas – nuvalkiotas apibūdinimas didingam žmogaus skrydžiui, yra laboratorija, kurioje gimsta įvairios sintezės, organiškai kryžminama patirtis ir siekiai. Kodėl nepritaikius kūrinio epizodo frazuotės atakos komponavime ir strategijoje? Maksimalaus susikaupimo ir ramybės prieš atliekant baudos metimus teleportuoti lyriškos baladės atlikimui? Abejų „stichijų“ meistrai turi būti vadinami menininkais. Sverti kiek daug ar kokio to meno ten yra neverta, o ir nereikia. Juk džiazo muzikantas improvizuoja ant scenos, o krepšininkas ant parketo ir koks skirtumas kokiomis priemonėmis ir kur jie suteiks stebinčiajam tą akimirką, kai viskas aplink sustoja.
Rašyti komentarą