Vasara – atostogų ir.. vestuvių metas. O įdomiausia, kai teki už visiškai kitos tautybės ir kultūros žmogaus. Viena jauna lietuvaitė (dėl tam tikrų sumetimų išliksime anonimais) nepasikuklino pasidalinti savo įspūdžiais po tikrų, šią vasarą įvykusių tradiciškų turkiškų vestuvių ir paneigti nusistovėjusį stereotipą, kad visi turkai – širdžių daužytojai.
„Iš esmės šiuolaikinės turkiškos vestuvės yra gana panašios į lietuviškas, bet didžiausias skirtumas – svečių skaičius. Į vestuves kviečiami ne rinktiniai svečiai, o visi pažįstami – giminės, draugai, kaimynai, kolegos ir visi kiti žmonės, su kuriais nors kažkiek buvo bendrauta. Tai gali būti net tavo kirpėjas, giminaičių kaimynai ar mėgstamo restorano darbuotojai. Nebūtinai visi kviesti asmenys dalyvaus, bet nusiųsti pakvietimą privalu, kitaip įsižeis,“ – pasakoja Turkijoje ištekėjusi lietuvaitė.
Per jos vestuves buvo užsakyta 250 pakvietimų. „Tuos, kurie gyvena toli, kvietėme telefonu, tuos, kas aplink – patys aplankėme ir pakvietėme asmeniškai. Tam prireikė dviejų dienų, bet nusikalėme kaip reikalas. Ir nesvarbu, kad atvažiavęs įspėji, jog užsukai tik dviems minutėms – jeigu vaišina, nemandagu atsisakyti. Ir aišku visi „kaip tik kepė duoną, virė pietus, skynė vaisius arba bent jau kavos, arbatos išvirs“. Tai kai visur reikia pasivaišinti ir su visais pabendrauti, šimtus kartų atsakyti į tuos pačius klausimus ir lankant paskutinius vis dar maloniai šypsotis – sunkoka.“
Mano pašnekovė daugumą tų žmonių matė pirmąkart gyvenime, o reikia atsiminti, kas yra kas. Pakvietimas įteikiamas ne asmeniui, o visai šeimai – kviečiami tėvai, vaikai, seneliai. Jei pats gauni kvietimą, gali atsivesti ką nori su savimi, jei eini gatve ir matai, kad namuose vyksta vestuvės, gali prisijungti, nesvarbu, kad nieko ten nepažįsti,- niekas neišvarys. Kartais tokie svečiai pasiskundžia, kad niekas dar lėkštės neatnešė...
Taigi kaip ir visur vakare prieš vestuves vyksta mergvakaris – Chna naktis. Anksčiau dalyvaudavo tik moterys, dabar visi norintys (kvietime nurodomas ir šio vakaro laikas, vieta). Iš pradžių – soti vakarienė visiems.
„Mūsų atveju šiam reikalui buvo užtverta visa gatvė priešais namą (gavome net specialų leidimą iš policijos). Viskas turėtų vykti nuotakos namuose, bet kadangi nuotakos namai toli, buvo vyro namuose. Po vakarienės – šokiai pokiai iki kokios vienuoliktos vakaro, tada nuotaka eina persirengti tautiniais drabužiais (prieš tai buvo vakarinė suknelė, būtinai ilga). Grįžta su raudona skara uždengtu veidu ir sėdasi šokių aikštelės vidury, kartu su jaunikiu.
Moterys eina aplink ratu ir dainuoja graudinamąsias dainas (skara tam, kad nesimatytų nubėgusio tušo, paskui patikrina – jei verkei, bus laiminga santuoka), viena kitai perduoda padėklą su žvakėm ir chna dažais, tada artimiausios giminaitės ( mano atveju – jo sesuo ir teta) paišo nuotakai rankas su chna, prieš tai rankos būna apraizgytos tokiom virvutėm – vadinasi, susaistė, surišo su vyru. Tada įspaudžia monetą sėkmei ir užmauna specialias raudonas pirštines, kad neišsitepliotum. Dažus reikėtų laikyti iki ryto, bet dabar tik simboliškai – keletą valandų. Tuo tarpu visi įdėmiai stebi vykstantį procesą. Na, ir kai baigia paišyti, atidengia veidą ir dar kokią valandą šokama. Tuo metu mūsų gatvėje kartu šoko ir daug nepažįstamų žmonių. Kaip jau sakiau, turkams natūralu ateiti net ir į nepažįstamųjų vestuves.“
Kaip pasakoja buvusi nuotaka, o dabar teisėta turko žmona, kitą dieną vyksta nuotakos ėmimas. „Šiaip turėtų būti irgi iš nuotakos namų, bet mane ėmė iš vyro tetos namų. Atvažiuoja jaunikis su draugais ir šventiku ir prašo nuotakos tėvų atiduot jam dukrą, o tie mainais reikalauja išpirkos (aišku, šiais laikais simboliškos, o ne kupranugarių bandos). Kai sudera, tėvai perduoda jaunikiui nuotaką, kurios veidas vėl uždengtas, o šventikas gieda, kol nuotaka įsodinama į mašiną.“
Tada visa kolona kaspinais pažymėtų mašinų (lietuvaitės ir turko vestuvėse jų buvo gal 28) su dideliu triukšmu suka ratus po miestą ir aplinkinius kaimus. Po pasivažinėjimo nuotaką parveža į jaunikio namus ir tik tada atidengia veidą. Ten į rankas duoda mažus vaikus (kokį pirmą paimsi – tokį turėsi), užmauna gvazdikėlių vėrinį – sėkmei, apiberia ryžiais – turtams. Tuo metu namai ir visa gatvė sausakimša norinčių pasižiūrėti.
Vakare vyksta pokylis, kuris nesiskiria nuo rengiamų pas mus. Tik tiek kad tortas būna 7-9 aukštų, o šokiai – rytietiški. Jaunavedžiams kai kurie dovanoja daiktus, bet šiaip tradiciškai pinigus ir auksą – fiksuotos vertės auksines monetas, artimesni arba turtingesni – apyrankes arba auksinius papuošalus. „Paskui arba parduodi arba nešioji, o pagal senąsias tradicijas auksas turėtų būti perduotas vaikams. Pirmąją vestuvių savaitę reikia užsikrauti visą gautą auksą ant savęs ir visur vaikščioti, kad ir į turgų, nesvarbu, kad visi matytų, jog esi nuotaka, nes jei ne – gėda jaunikio šeimai, – ką, nieko nenupirko?“
Mergina džiaugiasi įvykusiomis vestuvėmis, ypač tuo, kad turkai labai draugiški, šilti žmonės, o vyro šeima ją labai pamilo. Prieš vestuves rūpinosi, mokė šokių ir visko, kaip deramai reikia elgtis. Prieš tradiciškas vestuves Turkijoje jaunieji atšoko lietuviškąsias ir čia, gimtinėje.
Šiuo metu ji aktyviai mokosi turkų kalbos, o vyras taip pat neatsilieka, vis dažniau ir geriau bando šnekėti lietuviškai. Kol kas pora gyvena Turkijoje, tačiau greitu laiku žada persikelti į Lietuvą ir čia sukti šeimos lizdą.
Rašyti komentarą