Dar prieš penkerius metus šalyje buvo per milijoną galvijų, dabar likę vos 686 tūkstančiai. Tvartuose bekriuksi vos 700-900 tūkstančių kiaulių, o apie 1990-uosius žemdirbiai jų augino 3 milijonus ir Europoje garsėjo kaip mėsos eksportuotojai. Kodėl mūsų ūkininkai nebenori auginti gyvulių, o parduotuvėse trūksta lietuviškos mėsos?
Galvijų apskaita bauginanti. Jeigu gyvulių ir toliau taip smarkiai mažės, lietuviškos mėsos skonį teks pamiršti. Alkani neliksime, gausiai remiami kitų Europos šalių ūkininkai savo fermas plečia.
Žemės ūkio rūmų prezidentas Andriejus Stančikas teigia, kad smulkieji ir vidutiniai ūkiai pasitraukia iš gamybos - išparduoda ar išskerdžia gyvulius. Garbaus amžiaus žmonės nebepajėgia išlaikyti ūkio, o vaikai jau seniai įleidę šaknis miestuose ar emigravę, todėl nėra kam perimti ūkį. Mūsų šalyje net 37 proc. ūkininkų yra vyresni nei 60 metų, primena dienraštis „Respublika“.
Traukiasi ir pieno sektorius. Ir ne vien dėl ūkininkų amžiaus. Pienininkystės reikalavimai griežtėja kone kasdien. Dauguma stambesnių ūkininkų, ūkininkaujančių derlingesnėse žemėse, augina grūdines kultūras. Grūdų supirkimo kainos yra geros, todėl auginti šias kultūras pelningiau.
A. Stančikas apgailestauja, kad Dzūkijoje, apie Molėtus, kur žemės nederlingos, galvijų bandos retos. Dzūkai, molėtiškiai nebenori vargti su gyvuliais. Tik žemaičiai ne taip greitai pasidavė Europos gundymams trauktis iš žemės ūkio gamybos, jų tvartai dar pilni galvijų.
Baisiausia padėtis aplink Vilnių. Turtingi miestiečiai prisipirko žemės, tikėdamiesi ją perparduoti ir pralobti. Tūkstančiai hektarų nuo Vilniaus Ukmergės link dirvonuoja. Piktžolynuose ganosi nebent kiškiai. „Žiūrint iš valstybės pozicijų - toks žemės apleidimas yra nusikalstamas, juk nedirbama ji nesukuria pridėtinės vertės“, - piktinasi A. Stančikas.
Garbaus amžiaus žmonės, laikantys keliolika karvių ir ūkyje išsiversdavę su sena, dar tarybine technika, dabar įvaryti į kampą. Žemės ūkio paslaugos pabrangusios, ūkininkai skundžiasi nebeįstengiantys už jas susimokėti.
Smulkiuosius gąsdina nitratų direktyva. Nuo 2012 metų sausio 1 d. kiekvienas daugiau kaip 10 sąlyginių gyvulių laikantis ūkininkas privalės turėti pagal visus ES reikalavimus įrengtą mėšlidę. „Ją pastatyti į savo ūkelį daug metų neinvestavusiam žmogui kainuos daugiau nei visas jo ūkis. Dėl šio reikalavimo daug garbaus amžiaus ūkininkų gyvulius parduos, taigi tikėtina, kad kitąmet galvijų tik mažės“, - nelinksmą ateitį prognozuoja žemdirbių atstovas.
Senuosius ūkininkus baugina ir vis griežtesni gamtos apsaugos reikalavimai. Mėšlo į laukus vežti negalima šeštadienį, sekmadienį ir švenčių dienomis. Ūkininkas turi atsiklausti seniūno. Pažeidęs gamtos apsaugos reikalavimus, jis gali netekti net europinių išmokų. Baudos yra žiaurios.
Jaunimas mato, kaip vargsta ir su kokiomis problemomis susiduria nedideliame ūkelyje plušantys tėvai, todėl nenori perimti ūkio, nemato perspektyvos ir emigruoja.
Absurdiška, kad mūsų kaimų jaunimas pluša Airijos, Skandinavijos šalių ūkininkų laukuose bei fermose ir savo darbu padeda klestėti šių šalių žemvaldžiams ir ekonomikai. Tačiau jų smerkti neturime teisės, nes dirbdami savo šalies ūkininkams jie negalėtų susitvarkyti savo gyvenimo, išlaikyti šeimos.
Šalies žemdirbių rakštis - 2014-2020 metams planuojamos europinės išmokos. Jas siūloma palikti 3 kartus mažesnes, negu gauna Europos šalių senbuvių ūkininkai. „Toks siūlymas yra diskriminacinis. Už pieną mūsų ūkininkai gauna po 32-33 euro centus, o italai - po 45-47 euro centus. Konkuruoti neįmanoma, kai gamybos išlaidos nesiskiria nuo Europos senbuvių, o pajamos trigubai mažesnės“, - neteisybe piktinasi A. Stančikas.
Apie 1986-uosius Lietuvoje būdavo primelžiama apie 3 milijonus tonų pieno. Lietuva užėmė antrą vietą Europoje pagal mėsos gamybą. Šiemet pieno kvota yra 1,5 mln. tonų, bet primelžiama vos 1,3 milijono.
Nepriklausomybės pradžioje mūsų šalies fermose kriuksėjo per 3 mln. kiaulių. Dabar likę apie 700-900 tūkstančių.
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas teigia, kad įstojusi į Europos Sąjungą mūsų šalis importuodavo iš Lenkijos apie 10-15 tūkst. kiaulienos, dabar iš Vokietijos, Lenkijos, Belgijos įsivežame arti 60 tūkstančių tonų per metus. Europos senbuvių ūkininkai užaugina pigesnės mėsos.
Mūsų šalies gyventojai valgyti kiaulienos nenustojo, bet kiaulininkystei suduotas skaudus smūgis.
A. Baravykas teigia, kad ši žemės ūkio šaka buvo supurtyta 2007 metais, kai labai smarkiai pabrango pašarai. Nubyrėjo keliolika stambių augintojų, kiaules išskerdė nepramoniniai ūkiai. Šiemet apie 60 tūkst. kiaulių buvo sunaikinta dėl kiaulių maro.
A. Baravykas teigia, kad stambiesiems kiaulių ūkiams trūksta žemės plotų, kuriuose galėtų užsiauginti pašarų. Derlingiausi plotai jau išparduoti. Kadangi europinės išmokos mažesnės 3 kartus, žemės naudojimas darosi nebe toks patrauklus. Kiaules auginančios kelios bendrovės šiemet sumažino savo fermas.
Kiaulininkystės plėtros neskatina jau nuo 2010 metų rudens pabrangę grūdai ir pašarai. Asociacijos vadovas apgailestauja, kad mūsų šalyje susiformavo neigiamas požiūris į šią ūkio šaką. Kiaulė sutapatinta su smarve. Augintojai skundžiasi, kad kiekvienas jų noras sutvarkyti fermas ir auginti daugiau kiaulių sulaukia didžiulio gyventojų pasipriešinimo, piketų.
Rašyti komentarą