Prekybcentrių tualetuose, sako, nėra vietos kultūrai, bet viena kolegė prisispyrusi aiškina, kad tose keista melsva šviesa švytinčiose erdvėse nuolat girdėti nuleidžiamo vandens garsas, o tekantis vanduo pagal visokius fengšui yra naujų idėjų ir minčių skaidrinimo generatorius. Ir kartais, galiu prisiekti, ten gimsta tikri kultūriniai projektai.
Įskrendu į neonu švytinčią kabiną, spragteliu užraktą, žvilgteliu į skelbimą, siūlantį ieškoti darbo tam tikrame tinklalapyje, ir – staiga pačia taisyklingiausia lietuvių kalba išgirstu: „Žinai tą dainą? Ispanai – geri šokėjai, bet... Žinai? Tai va, pradedi kaire koja... Labai paprasta: viens, du, viens, du.“
Klausausi, ar iš gretimų kabinų negirdėti tylaus prunkštimo: taip būna, kai paauglės skirtingose kabinose ima garsiai dalytis įspūdžiais apie joms patikusius vaikinus, pusamžės moteriškės aptaria nuolaidas ir akcijas, karjeros panteros pliekia savo viršininkus ar koleges, o jaunos mamos piktai aiškina savo mažyliams gyvenimo tiesas. Kol kas niekas neprunkščia.
„Nežinai „Laduški“? – vėl prabyla moteriškas balsas, ir vaizduotėje iškyla Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, neseniai sukėlęs ažiotažą apsilankymu mokykloje ir bandymu šiek tiek pajudėti šio rusų liaudies šokio ritmu. – Ne ta koja, ne ta koja. Aišku, reikia lankstumo, šoki be plastikos.“
Girdėti kojų brūžinimas į grindis, paskui strykčiojimas. Liaudies kolektyvo pasirodymo repeticija? Atmintyje sužaižaruoja viename prekybcentryje per akcijų savaitgalį blyksėjusios Rio de Žaneiro karnavalų stiliumi sambą šokančios merginos, apsikaišiojusios dirbtinėmis plunksnomis ir su vos įžiūrimais kelnaičių siūleliais. Vieną dieną karnavalas, kitą – duoklė etnografiniams skirtingų tautų palikimams?
Bandau išsiaiškinti tiesą, atveriu kabinos duris – ir į jas vos neatsitrenkia besišypsanti žilaplaukė senutė, susikibusi rankomis su linksmų akių mergaičiuke, skrajojančios po visą moterų tualeto bendrąją patalpą lyg ir „Bitute pilkoji“, lyg ir „Laduški“ žingsniu. Viens, du, viens, du. Šypsodamasi ploviausi rankas, kol atsilapojo durys, ir priešais nosį išdygusi jauna moteris šūktelėjo: „Kiek dar ilgai sėdėsite tualete? Kai tik nueinate, tai ir dingstate!“
Mažoji mergaitė išnyksta kaip dūmas, lieka tik žiloji moteris su pilnu prekių vežimėliu ir savimi patenkintos šypsenos likučiais lūpų kampučiuose. Ak, didžios valstybės prezidente, jūs daug ką praleidžiate gėdydamasis šokti viešai.
Prisimenu dar vieną kultūrinę istoriją, nutikusią, vos spėjau pakabinti rankinę prekybcentrio tualeto kabinoje: trinktelėjo durys man iš kairės ir dešinės, pasigirdo jaunas juokas, ir dvi merginos tęsė seniau pradėtą pokalbį: „O gal dainuojame tą?“ Netrukus viena po kitos pasigirdo duetu plėšiamos viena už kitą populiaresnių užsienietiškų popso perlų trelės. Merginos dainavo savaip, kiek pro šalį, iš gretimos kabinos pasigirdo murmtelėjimas „netalentingos“, tačiau jos negirdėjo. Aptarinėjo būsimą dalyvavimą muzikiniame televizijos šou.
Japonai, tikrai kultūringa tauta, tualetiniams reikalams skiria itin daug estetinio dėmesio. O lietuviai – kultūra net tualetuose besirūpinanti tauta, mėgstantys prieiti prie kokios intymioje aplinkoje atsidūrusios kino guru ir iškloti savo nuomonę apie žinomo festivalio filmus. „Jos turbūt jau niekas nebestebina“, – juokėsi iš kultūrinių diskusijų tualetuose istoriją pasakojusios kino žinovės interviu ėmusi draugė.
Ir negali sakyti – ne kartą girdėjau viešuosiuose tualetuose aptariamas operas, spektaklius, filmus, pliekiant nevykusius režisierius ir spragėsius triauškinančią bendruomenę, guodžiantis dėl virtualių draugų skaičiaus augimo grėsmės tradicinei fizinei draugystei, moksliniais tyrimais paremtų aiškinimų apie daugiakultūrius skirtumus romantiniuose reikaluose. Tiesa, nė vienas tų aiškinimų neprilygo mokyklos laikais vykusiems poezijos skaitymams – pradedantys poetai gavo užduotį traukti burtus ir skaityti poeziją vis kitose neįprastose vietose. Vienam iš pradedančiųjų teko burtas poeziją skaityti tualete – niekada nei prieš tai, nei po to nesu girdėjusi eilių, besiliejančių iš tualeto patalpų, nors tualetinis humoras gausiai vartojamas tiek Seime, tiek bažnyčiose ir dažnai vadinamas kultūra, menu arba politika.
Yra tokie žmonės, kurie mistifikuoja kultūrą, formuoja ją kaip nimbą virš pagarbiai nulenktų galvų, ir dar yra tie, kurie ją vartoja, išdėlioja jos simbolius bei šventus žaislelius ant tualeto plytelių – ir štai, kultūra ir kasdienybė susilieja į viena, ir net niekas nenukenčia.
Nors, jei jau visai atvirai, vienoje Kauno kavinėje ant stalo vietoje servetėlių pamačiusi du baltus tualetinio popieriaus ritinėlius, šiek tiek tuo suabejojau.
Rašyti komentarą