Kasininkė prekybos centre mane užkalbino. Buvau tam nepasiruošusi, buvau nuo to beveik atpratusi, nes pastaruoju metu į mano pasveikinimus, „geros dienos“ linkėjimus ir kitokius šiltesnio žmogiško bendravimo simbolius būdavo atsakoma tik robotiškais galvos linktelėjimais. Suprask, sistema tokia.
„Matau, turite kortelę. Gal galėčiau ją pasiskolinti ir šiai poniai padaryti nuolaidą?“ – paprašė jauna kasoje sėdinti mergina, gelbėdama sutrikusią moterį, norėjusią pigiau nusipirkti vaikišką kepurėlę.
Paskolinau, žinoma, – prekybcentriuose, kur daug kas surikiuota, skaitmenizuota, pirkėjai ir pardavėjai retai žiūri vieni kitiems į akis, nebent vežimėliai prasilenkdami susidaužia šonais, savo nuolaidų kortelės paskolinimas kitam jau gali būti laikomas šiltu ir nuoširdžiu bendravimu. Sujungia kartas ir tautas, taip sakant.
„Padėkokite ponams, – linktelėjo į mane ir mano antrą pusę kasininkė ir, nudžiugusiai moteriškei ištarus „ačiū“, pridūrė: – ir man už tai, kad jums padėjau.“
Taip mes vieni kitiems dėkojome, šypsojomės ir jau tikrai pažeidinėjome visas Prekybos Centrų Darbuotojų Robotizmo taisykles, nes ten, kur automatiškumo ir robotizmo mažiau, prasideda žmogiškumas, suardantis šaltą „pirk daug ir greitai“ rutiną. Tikrai, po galais, seniai esu sutikusi kasininkę, gebančią juokauti net tokiomis sąlygomis.
„Tie vaikų drabužėliai... Kai pasižiūri, kainos visai nevaikiškos. O išauga labai greitai, būna, kad tik kartą apsivelka. O jei dar turi kelis vaikus...“ – pasisukusi į mūsų prekių stirtą, svarstė prekybos centro darbuotoja.
„Taip, būna“, – linkčiojome, nustebę, kad ten, kur keptos vištos skaniausios, pomidorai kaimiškiausi, valikliai labiausiai balinantys ir šiaip viskas skirta mums, pirkėjams, išskyrus nuoširdžią šypseną, užsimezgė toks smagus pokalbis.
Kažkuris iš mūsų pajuokavo apie vaikų brangumą ir pasiruošimo jų turėti planus, virstančius vos ne verslo projektais su sąmatomis, rangovais bei rėmėjais. „O jūs kokį vieną turite? Ne? Sakote, taupote? Kiek norėtumėte?“ – susidomėjo kasininkė, tarsi turėtų galios imti ir iš šalia esančios lentynos nukelti nors ir tris šviežutėlius kūdikius – su nuolaida, žinoma.
Ir nieko tokio, mes visai nesupykome, nepradėjome mojuoti rankelėmis ir alpti, kad štai nepažįstama moteris, su kuria sieja tik vartotojo–aptarnaujančio personalo santykiai, kišasi į privatų gyvenimą. Priešingai, gražiai sau pajuokavome, padėkojome ir išsiskyrėme maloniai apstulbę – šioje konvejerinėje robotukų šventovėje aptikome žmogiškumo užkratą. Galbūt kasininkės prekybos centruose pradėjo jaustis kitaip? Galbūt jų atlyginimai ir socialinės garantijos jau nebėra žemiau jūros lygio nupuolusios kategorijos, kaip galima buvo spręsti iš ten dirbusių pasakojimų?
Ak, jeigu toji kasininkė turėtų savo tinklaraštį arba jei žinočiau, kaip susirasti ją kokiame socialiniame tinkle, tikrai spausčiau „patinka“. Tikrai skaityčiau jos įrašus, nes tokia darbuotoja nevyniotų žodžių į vatą pasakodama apie ekologiškus agurkus, prekių galiojimo laiko viražus, pirkėjus, mėgstančius palikinėti prekes ne joms skirtose lentynose, pardavėjus, nesismulkinančius su smulkiais skaičiukais parašytais skaitmeniniais kodais ir liepiančius pirkėjams patiems juos šifruotis, valytojas, iš po kurių šepečių pirkėjai vargiai išneša sveikus batus, žurnalus riebaluotais pirštais vartančius etatinius skaitytojus, prekybcentriuose skambančios muzikos strategijas ir kitus visiems įdomius dalykus.
Galbūt toks kasininkės tinklaraštis – juk ilgiau plepėti su klientais jai nėra sąlygų – taptų akmenuku, išjudinsiančiu visą robotizmo uolą. Šalyje, kurioje ne visada tikima profsąjungų, vartotojų teisių ir apskritai visų institucijų gebėjimu greitai reaguoti, būtų malonu žinoti žmonių, kurių balsą paprastai išgirsta tik artimieji ir draugai, pasakojimus. Tie žmonės ir mes, pirkėjai, patys nustatytume prekybos centrų reitingus, patys spręstume, kuris tinklas socialiai atsakingas arba tinkamiausiai elgiasi su mandarinais.
Utopija, tiesa? Kliedesiai apie prekybcentrius atakuojančias „vikilykses“, po darbo griebiančias išmaniuosius telefonus ir rašančias: „Šiandien plovėme negražiai atrodančias dešras, manęs vėl neišleido atostogų. Verkiau, ašaros į salotas kapsėjo“? Tikriausiai. Tiesiog nevaržomas žmogiško bendravimo pliūpsnis prie kasos – puiki medžiaga utopiniams pamąstymams.
Rašyti komentarą