Šį mėnesį sukanka 58 metai, kai Vladimiro kalėjime mirė arkivyskupas Mečislovas Reinys - profesorius, politikas diplomatas, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Bet svarbiausia - žmogus, niekuomet neatsisakęs savo didžiausios pareigos - liudyti tiesą.
Niūrią 1953 metų lapkričio dieną už dar niūresnių Vladimiro kalėjimo sienų tyliai užgeso žmogus, kurio nuopelnus Lietuvai sunku ir suskaičiuoti. Dauguma šaltinių nurodo, kad arkivyskupas M.Reinys mirė lapkričio 8-ąją nuo sunkios ir negydomos ligos. Šią datą sunku kaip nors patvirtinti ar paneigti, pagaliau, koks skirtumas, kurią dieną ir kaip žmogus išėjo Amžinybėn. Todėl tiesiog imkime ir pasikliaukime skaičiumi, kurį „ypač pavojingo valstybinio nusikaltėlio“ mirties liudijime įrėžė kokio nors kalėjimo biurokrato plunksna.
Na, gal dar atkreipkime dėmesį į vieną trumputį laiškelį. Vieną iš nedaugelio, nes teisę siųsti į laisvę ir gauti žinias arkivyskupas turėjo tik du kartus per metus. Taigi 1953 metų liepos 3 dienos laiške seseriai Julijonai Martinonienei M.Reinys praneša dėl didelio kraujospūdžio gulėjęs kalėjimo ligoninėje. Birželio 6 dieną jį buvo ištikęs širdies priepuolis, susilpnėjo klausa, o ir dabar, sugrįžus į kamerą, dažnai svaigstanti galva.
Greičiausiai tai buvo paskutinė žinia, kurią iš M.Reinio gavo artimieji. Ką jau kalbėti apie buvusius kameros draugus - vienas jų apie arkivyskupo mirtį sužinojo tik po gerų poros metų, kai išėjo į laisvę. Tokiose vietose žmogus paprastai miršta vienas - nėra kam ištarti paskutinių žodžių, nėra kam silpstančiu delnu atsisveikinant paspausti ranką. Paprastam žmogui taip išeiti iš šio pasaulio tikriausiai yra kančia, savo gėla ir neviltimi pranokstanti visus ankstesnius jo išgyvenimus, tačiau M.Reinys greičiausiai užmerkė akis šviesoje. Ir išėjo į šviesą. Nes jis, net ir likęs vienišas, už storų kalėjimo sienų buvo ne vienas. Nes, kad ir kokias turėjo regalijas, mokslinius laipsnius, partinius ar politinius postus, M.Reinys visų pirma buvo Dievo tarnas. Ir tą akimirką Dievas buvo su juo ir jame.
Galima drąsiai teigti, jog kankinio dalią M.Reinys pasirinko visiškai sąmoningai. Ir kur kas anksčiau negu kančias ir mirtį Vladimiro kalėjime. Tuo įsitikinsime šiek tiek vėliau, prisiminę ankstyvesnius jo gyvenimo metus. Ne, M.Reinys nebuvo karys. Jis niekuomet beatodairiškai nepuldavo į ataką, siekdamas krūtine uždengti priešo kulkosvaidžio ambrazūrą. Sunkiausiomis akimirkomis mieliau eidavo į kompromisus, darydavo nuolaidas. Tačiau tai niekada nebuvo kompromisai su sąžine. Juos greičiau galima pavadinti taktiniu atsitraukimu dėl aukštesnių tikslų ir svarbesnių principų. Tokių kompromisų būta pokario metais, kai sovietiniai okupantai vertė kunigus tapti jų bendrininkais ir įkalbėti pokario partizanus nutraukti laisvės kovas. Panašios diplomatijos pasitaikė ir jau suimtam arkivyskupui bendraujant su jį verbuoti mėginusiais saugumiečiais. Tačiau su M.Reinio asmenybe buvo nesuderinamas net menkiausias išdavystės šešėlis. Maža to, kaip vėliau pamatysime, arkivyskupo subtilumas ir išmintis tais juodais laikais sklaidydavo sunkių abejonių šešėlius, kurie kartkartėmis įsibraudavo į jo artimų bičiulių protus ir širdis.
Prieš prisimindami M.Reinio gyvenimo kelią ir turėdami galvoje jo tragišką pabaigą, negalime neatkreipti dėmesio į dar vieną dalyką. Per 69-erius savo žemiškos kelionės metus arkivyskupas nuveikė begalę didelių ir kilnių darbų. Ne tik Bažnyčiai, ne tik tikintiesiems, bet ir savo tautai bei valstybei. Tačiau galvodamas apie visą šviesią M.Reinio veiklą negali atsikratyti įspūdžio, kad jam už nugaros nuolat stovėjo tarsi koks juodasis metraštininkas, kuris kiekvieną akimirką perrašinėjo arkivyskupo gyvenimo knygą, paversdamas bet kokį
artimo, tautos labui nuveiktą darbą ar tiesiog atliktą pareigą nusikaltimu. Ir tai jokia mistika. Tokių metraštininkų žodžiai materializavosi popieriuje ir neilgai trukus virto baudžiamąja byla Nr. P-144999-LI, o nuoširdus Lietuvos patriotas ir Bažnyčios bei tikėjimo gynėjas - „ypač pavojingu valstybiniu nusikaltėliu“. Lyginant M.Reinio gyvenimo faktus ir jų interpretacijas minėtoje byloje akivaizdžiai matyti, kad kreivų veidrodžių karalystėje nėra nieko lengviau, kaip balta paversti į juoda.
Mokslai, kelionės ir klajonės
O dabar sugrįžkime į tolimus 1884-uosius. Tų metų vasario 5 dieną (kitais duomenimis, vasario 3-iąją) Daugailių parapijoje esančiame vienkiemyje, pavadintame keistu Madagaskaro vardu, gausioje, bet ne itin pasiturinčioje ūkininkų šeimoje į pasaulį atėjo sūnus Mečiukas. Tarp vienuolikos šeimoje augusių atžalų jis buvo tikrai išskirtinis. Pirmiausia, vaikui teko betėvio dalia - Mečiukas beveik neprisiminė savo gimdytojo, mat šis, jam dar mažam esant, mirė sužeistas arklio. Kita vertus, jau pradžios mokykloje jauniausias šeimos vaikas pasižymėjo ypatingais gabumais, tad netrukus jam atsirado galimybė mokytis Rygos gimnazijoje. Baigęs keturias jos klases penkiolikmetis vaikinukas ėmė rengtis stoti į kunigų seminariją, o kad sukauptų pinigų savarankiškam gyvenimui ir padėtų vienai likusiai motinai, dvejus metus dirbo namų mokytoju.
1901-aisiais M.Reinys įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir po ketverių metų su pagyrimu ją baigė, taip laimėdamas stipendiją, leidusią toliau siekti mokslų Petrapilio dvasinėje akademijoje. Toks posūkis jau savaime žadėjo: bus galima greitai kopti bažnytinės hierarchijos laiptais, o ką jau kalbėti apie progą įgyti neįkainojamų žinių ir dvasinių turtų, kuriais su savo studentais dalijosi tokie lietuvių dvasininkai kaip žymus kalbininkas Kazimieras Jaunius, filosofas, teologas, literatūros kritikas Adomas Dambrauskas-Jakštas ir, be abejo, garsusis Jonas Mačiulis, kiekvienam lietuviui žinomas kaip poetas Maironis.
1907 metais M.Reinys buvo įšventintas į kunigus, o dar po dvejų baigė dvasinę akademiją teologijos magistro laipsniu. Tačiau dvidešimt penkerius metus perkopęs vyras tebejautė alkį mokslui ir žinioms, todėl 1909-ųjų vasarą išvyko studijuoti filosofijos į Belgijos Liuveno universitetą. Ten mokėsi dar ketverius metus. Bet ir to pasirodė per maža. 1912 metais tame pačiame universitete jis ėmė studijuoti biologiją, o po metų įstojo į Strasbūro universiteto Teologijos fakultetą gvildenti religijos filosofijos ir naujųjų laikų filosofijos istorijos mokslus. Studijuodamas M.Reinys dar rado laiko ir pakeliauti po gretimas bei tolimesnes valstybes - lankėsi Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. Net atostogaudamas domėjosi ne vien tų šalių gyvenimu, bet ir dirbo savo darbą - visur, kur tik rado lietuvių emigrantų, skaitė jiems pamokslus gimtąja kalba. Tačiau 1913 metais studijų, kelionių ir darbų teikiamą džiaugsmą aptemdė liūdna žinia apie motinos ligą ir mirtį. Skaudu, bet jaunasis kunigas taip ir neturėjo galimybės nei jos aplankyti, nei palaidoti.
Į Lietuvą filosofijos daktaras M.Reinys sugrįžo 1914-ųjų rugpjūtį. Kaip tik tuo metu Europoje jau vyko Pirmojo pasaulinio karo mūšiai o vokiečių kariuomenė brovėsi į Belgiją, kurioje keletą metų gyveno ir mokėsi būsimas arkivyskupas. Vilniuje, kuriame M.Reinys apsistojo, buvo dar ramu. Kunigas gavo kuklias Šv. Jono bažnyčios vikaro pareigas, o vėliau dėstė įvairias disciplinas pedagoginiuose kursuose ir Lietuvių gimnazijoje. Nuo 1916-ųjų pradėjo profesoriauti Vilniaus kunigų seminarijoje. Per visus aštuonerius gyvenimo Vilniuje metus M.Reinys nevengė ir visuomeninės veiklos, ypač aktyviai dalyvavo atkuriant katalikiškos pakraipos pavasarininkų ir ateitininkų organizacijas.
Visi šie paminėti M.Reinio biografijos faktai, tiesa, šiek tiek sutrumpinti, 1947 metais atsidūrė suimto arkivyskupo apklausos protokole. Tardytojo jie, matyt, ne itin nedomino, biografijos išdėstymas greičiau buvo paprastas biurokratinis formalumas. Tačiau vienas epizodas protokole vėliau vis dėlto pabrauktas raudonu pieštuku. Kaip galimas štrichas sovietinės valstybės priešo portretui. Daugiau>>
Rašyti komentarą