Atėjo kartą Rudnosiukas pas Ežį į svečius ir staiga – jau stovėdamas prie Ežio durų - suprato, kad neturi ką pasakyti. Įsėlino vidun, atsisėdo kampe ir tyli.
- Netylėk čia nesąmonių! - supyko Ežys ir išmetė Rudnosiuką pro duris.
Eina Rudnosiukas namo ir jaučiasi it išmetamasis vamzdis, jei ne blogiau:
- Nejaugi aš iš tiesų nebeturiu ką pasakyti savo geriausiam draugui Ežiukui?
Ir pradėjo snigti. Ėjo Rudnosiukas mišku ir snigo. Ir kuo toliau ėjo, tuo labiau snigo. Iš pradžių
krito tik pavienės snaigės, bet vėliau jų vis gausėjo gausėjo, kol prasidėjo tikrų tikriausia pūga. O Ežys sėdėjo prie lango, žiūrėjo į krentančias snaiges ir negalėjo jomis atsigrožėti:
- Va čia tai suprantu, čia tai snaigės!!! Ne koks nors ten Rudnosiukas...
Net susigraudino pro langą bespoksodamas:
- Niekaip negaliu snaigėmis atsigrožėti! O štai Rudnosiuku - galiu.
Rašyti komentarą