Nieko gero tikėtis neverta? Ir jūs teisūs. Nei iš brunečių, nei iš šatenių, anei iš raudonplaukių lūpų niekada neišgirsite nė vieno gero žodžio apie blondines. Kodėl? Viskas – iš pavydo. Skubu pabrėžti, kad tai yra tipiškas vyriškas atsakymas. Taip vyrai paprastai aiškina bet kurią vienos moters kitai paleistą pastabą. Nesakau, kad jų teiginyje nėra tos kruopelytės tiesos, kuri glūdi ir giliausiame mele... Bet jei tokią ir rastume, ko mes galėtume pavydėti blondinėms?
Juk viskas tikrai ne dėl tų šviesių plaukų, kurie neva akimirksniu vyrams susuka smegenis, ir ne dėl to blondinių retumo šiandieniame pasaulyje? O čia tikrai nepraleisiu progos paleisti nuodų, kaip ir dera brunetei, blogio įsikūnijimui, nes juk blondinė – tai angelo nešta ir pamesta.
Jei jau prakalbome apie lietuvių plaukus, kuriuos šalies kirpėjai ir juokais, ir rimtai pavadina „lietuviškais pilkaisiais“, tai natūraliomis šviesiaplaukėmis mūsų žemėje nė nekvepia. Tai vis auksinės kirpėjų ar plaukų stilistų rankos sukuria 99 proc. šalies blondinių. Tiesa, jos kirpimo salonuose natūralią spalvą tik „atgaivina“ arba „atnaujina“... Visa ši pastraipa tėra giliai įsiėdusio pavydo purslai. Tą pripažįstu neišsisukinėdama. O kas belieka, kai gamta pagailėjo esminės dovanos?
Ir vis dėlto keletą savaitgalių savo malonumui pabraidžius po Holivudo aukso amžiaus fondą, turiu pripažinti, kad labai pavydžiu blondinėms. Baltai.
Pavyzdžiui, tai kultinei šviesiagarbanei, kurią kino filme „Kaip ištekėti už milijonieriaus“ ne mažiau kultinėmis kūno formomis įkūnija Marilyn Monroe. O būtent tai 1953-ųjų kino juostoje jos suvaidintai pusaklei šviesiaplaukei kvailutei, nuolat atsimušinėjančiai į sienas, daiktus ir žmones, nes, nenorėdama darkyti dailių veido bruožų, ji atkakliai vengia akinių. O pavydžiu ne todėl, kad jai lyg aklai vištai grūdas atiteko tas medžiojamas milijonierius, šį nučiupo kita blondinė užsispyrėlė. Man pavydu iš blondiniškos moteriškos išminties. Tai mes, brunetės, esame tos trumparegės puskvailės, pamaniusios, jog sugebės įveikti vieną galingiausių žmogaus instinktų. Mes gi norime kelią į sėkmę darbe ar asmeniniame gyvenime nusitiesti protu ir gebėjimais. O kokią kainą už tai sumokame?
Degu baltu pavydu dar vienai šviesiaplaukei, kurią vaidino jau minėta Holivudo ikona. Filmo „Džentelmenai renkasi blondines“ pagrindinė veikėja atvirai pripažįsta, jog myli minkštaširdį milijonierių, kuris yra jai geras, niekada neprieštarauja ir turi tiek pinigų, kad galėtų išpildyti visus jos norus. Susidūrusi akis į akį su piktuoju šešuru, kuris bando sūnų apginti nuo jos, t. y. „killing blonde“, arba pavojingos blondinės, ši pereina į puolimą: ar savo dukterį jis norėtų ištekinti už varguolio, ar ieškotų jai paties geriausio vyro?
„O man sakė, kad ji – kvailė“, – iš nuostabos net žiopteli milijonierius tėvelis, kurio pasipriešinimas tai pavojingai ir jo pinigų besivaikančiai šviesiaplaukei susvyruoja ir griūva kaip tvirtovė po lemiamo antpuolio. „Kai noriu, galiu būti protinga. Paprastai vyrams tai nepatinka“, – atsako švelniakailė katytė, jau laimėjusi bilietą tapti milijonieriaus sūnaus žmona ir tam net neišleidusi aštrių nagučių. Pakako laiku ir vietoje parodyti protą, o paskui jį saugiai paslėpti kaip vertingiausią deimantą – tikrų tikriausią blondinių draugą. Bet jos tokio tikrai nusipelnė.
„Brunetės yra dažytos blondinės“, – pasakė vienas šalies pramogų pasaulio atstovas. Ir jis buvo labai teisus. Tik tikros brunetės-blondinės galėjo nuoširdžiai patikėti, kad vyrų pasaulyje galės su jais žaisti lygiosiomis. To nebuvo ir nebus. Todėl pačios natūraliausios blondinės yra tikriausios brunetės. Jos išmintingai prisitaikė prie situacijos, kurios negali pakeisti. Irtis prieš srovę, sutelkus visas jėgas, eiti prieš gamtą ar nusistovėjusias visuomenės normas – tai titanų darbas. Todėl blondinės žaviai nusišypso ir jį nudirbti paprašo tų, „protingesnių“ už save.
Žinoma, brunetėms vien tik nuvogti šviesiaplaukės šypsenos ir palinkčioti galvele neužteks. Joms teks ilgai ir kantriai mokytis... žaisti. „Gyvenk žaisdamas, žaisk gyvendamas“ – garsiojo šviesiaplaukio, verslo pasaulio genijaus frazę kiek pakeitusioms brunetėms teks kartoti tol, kol ja patikės. Ir ja vadovautis, jei nenorės mirti iš nuobodulio ir savo pačių svarbos ir rimtumo. Play 
Rašyti komentarą