Muzika – kalba, neturinti sienų, todėl sienos, sukuriamos politiniais tikslais, smarkiai žeidžia šalių kultūrą.
Šiemet Lietuva mini kultūrinės diplomatijos 20-metį. Apie sukakčiai skirtus renginius kalbuosi su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene.
Muzika ir kultūra Lietuvoje - kaip jos tobulėjo per šį 20-metį?
Aš manyčiau, didžiulį postūmį davė tai, kad mes tapome sąvarankiški ir lygiaverčiai „žaidėjai“. Proveržis, ypatingai 1991-1995 metais, buvo milžiniškas. Lietuvių muzika tapo žinoma pasaulyje, užsienio auditorijai prisistatė mūsų geriausi atlikėjai.
Pamenu, kad kai kurie Vakarų Europos festivalių vadovai sakydavo: „Mūsų vietiniai orkestrai skundžiasi, kad vien tik Baltijos valstybių muzikantai arba vien tik Lietuvos nacionalinis simfoninis, Lietuvos kamerinis, Kauno choras kasmet gastroliuoja pas mus. Bet mes negalime atsisakyti, nes jie labai patinka klausytojams.“
Per pastarąjį dvidešimtmetį visų kartų mūsų kompozitoriai tapo daug labiau žinomi. Mūsų Filharmonijos kolektyvai, vykdami į užsienį, tiesiog privalomai įtraukia į programas kūrinius nuo Čiurlionio, Naujalio, Gruodžio iki pačių naujausių kompozitorių – Šerkšnytės, Janulytės, Baranausko ir kitų.
Kas inicijavo šiuos kultūrinės diplomatijos 20-mečiui skirtus renginius?
Filharmonija labai glaudžiai bendradarbiauja beveik su visomis Vilniuje reziduojančiomis ambasadomis. Ambasadoriai itin vertina tai, kad muzika kaip meno rūšis nereikalauja vertimo.
Mūsų publika yra tikrai puiki. Ambasadoriams daro didelį įspūdį, kad yra daug jaunų žmonių salėse. Todėl keletas ambasadų iš anksto tarėsi, kad Lietuvos kamerinis orkestras atliktų, tarkim, italų muzikos programą. Austrų styginis kvartetas „Artis Quartet“ irgi buvo numatęs, kad savo programą skirs kultūrinės diplomatijos 20-mečiui. Iš tų pirmųjų itin sėkmingų pavasarį vykusių koncertų veikiausiai ir išsivystė visa ši programa, kuri tęsiasi visą rudenį iki pat naujųjų metų.
Tai tikriausiai yra gražiausias įmanomas diplomatinių santykių paminėjimas tarp Lietuvos ir tų šalių.
Kokių užsienio šalių atlikėjus bus galima pamatyti?
Vien Filharmonijos salėje vyko kultūrinės diplomatijos dvidešimtmečio koncertai, kuriuos surengėme kartu su Italijos, Austrijos, Rusijos, Švedijos, Norvegijos, Kinijos, Belgijos, Japonijos ambasadomis. Tai dalis, kurią spėjome laiku įtraukti į Filharmonijos sezono koncertų tvarkaraštį.
O Vokietijos ambasada pati išsinuomojo Filharmonijos salę ir pristatė nepaprastai įspūdingą dviejų chorų ( „Vilnius“ ir „Monteverdi“ iš Hamburgo) programą. Buvo labai jautru klausyti, kaip abu chorai pabaigoje dainavo Čiurlionio giesmes, Juozo Naujalio „Lietuva brangi“. Tai išties labai jaudinantys dalykai, kurie tik dar kartą primena, kad Lietuva yra dainų šalis.
Jūsų nuomone, kokia užsienio šalis savo pasirodymu labiausiai papildo įprastinį Lietuvos nacionalinės filharmonijos repertuarą?
Reti svečiai, kuriuos mums sudėtinga prisikviesti į Lietuvą dėl jų užimtumo, žinomumo, kainos.
Ypatingas buvo Švedijos mušamųjų instrumentų kvarteto „Kroumata“ koncertas. Jis vyko „Vilniaus festivalio“ metu, o šio festivalio publika kiek kitokia, ji labai laukia naujovių, naujų nematytų programų. Būtent ši programa paliko labai didelį ispūdį: labai šiuolaikiška, naudojami įvairūs efektai, akcentai, mušamieji instrumentai pamėgdžiojo kai kuriuos gatvės bei miesto garsus. Tikrai labai maloniai nustebino.
Iš labai ryškios egzotikos – Kinijos naujasis purpurinis Uždraustojo miesto kamerinis orkestras. Vien į pavadinimą sudėta viskas, kas mums yra egzotiškiausia, t.y. uždraustasis miestas Pekine – imperatorių miestas, kur iš vieno kiemo einant į kitą atsiveria vis naujos erdvės, nauji potyriai. Šioje kinų orkestro programoje taip pat buvo didžiuliai atsivėrimai – tiek senosios, tiek šiuolainės kinų muzikos. Vėlgi autentiškais kinų liaudies instrumentais buvo atliekama giesmė „Lietuva brangi“. Tokio jautrumo interpretacijos seniai neteko girdėti.
Kinijos Uždraustojo miesto orkestro koncertas – tikrai išskirtinis. Ar anksčiau liaudies instrumentais atliekama muzika skambėjo Filharmonijoje?
Taip, netgi pakankamai dažnai. Norėčiau pasidžiaugti, kad yra tikrai idomių ir patrauklių klausytojui Lietuvos ansamblių programų: jos reprezentuoja Lietuvą užsienyje, jos visą sovietmečio 50-metį skelbė mūsų Nepriklausomybės žinią.
Neseniai kamerinis ansamblis „Vaivora“, kuriame groja Muzikos akademijos profesorė Lina Naikelienė su absolventais, Japonijoje pelnė aukso medalį būtent už šiuolaikinių kūrinių interpretaciją liaudies instrumentais. Mes šioje srityje esame labai stiprūs, todėl ir kitais metais ketiname savo programą praturtinti keliais profesionalais, grojančiais liaudies instrumentais.
Kokio susidomėjimo (ar galbūt jau net atsiliepimų) sulaukia šie kultūrinės diplomatijos 20-mečio renginiai?
Sulaukiame didžiulio susidomėjimo iš užsienio šalių ambasadų. Jie džiaugiasi galėdami pateikti savo aukščiausius muzikos laimėjimus, žymiausius atlikėjus. Matome, kad kultūra yra bene vienintelė sritis, kurioje nėra neigiamų emocijų ir neigiamų potyrių.
Netgi jaučiant tam tikras politines įtampas kaimyninėse šalyse (Lenkijoje, Rusijoje ar Baltarusijoje) jų pristatytos muzikinės programos buvo nepaprastai įspūdingos. Svečiavosi Rusijos nacionalinis simfoninis orkestras, Baltarusijos valstybinis simfoninis orkestras, buvo pilnos salės žmonių. Tai buvo tos jungtys, kurios iš tikro sujungia žmones.
Iš lankytojų sulaukiame labai gerų atsiliepimų. Lankytojai įvertina šias dovanas, kadangi šalys, pristatančios savo kolektyvus, investuoja nepaprastai dideles lėšas ir Nacionalinei filharmonijai reikia prisidėti tiktai dalimi išlaidų. Jei tektų mums patiems atsivežti tokius kolektyvus ir apmokėti visas išlaidas, mes paprasčiausiai to neišgalėtume.
Koks koncertas Jums pačiai paliko ypatingą įspūdį?
Man įstrigo švedų mušamųjų instrumentų kvarteto „Kroumata“ ir Kinijos kamerinio orkestro pasirodymai.
Kuo šis kultūrinės diplomatijos 20-metis yra svarbus Lietuvai? Ar panašių minėjimų buvo anksčiau, o gal jau planuojama juos kartoti?
Visų pirma, mums labai daug davė tai, kad tapome nepriklausomi ir galėjome patys keliauti visais pasaulio keliais be Maskvos cenzūros ir nuomonės apie programas, kompozitorių pristatymą ir panašiai. Taip pat ir šiuolaikiniai lietuvių kūrėjai, kompozitoriai tapo labai girdimi ir matomi, nes anksčiau jų galimybės buvo labai suvaržytos.
Labai turtingas muzikines tradicijas turinčios Vakarų valstybės visuomet norėdavo paminėti savo nacionalines šventes muzikiniais renginiais. Paminėčiau Vokietijos susivienijimo proga spalio 3 d. rengiamus koncertus Rotušėje, kitose erdvėse, o šiemet ir Nacionalinėje filharmonijoje. Tokį akcentą mėgsta Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Belgijos ambasados.
Šie metai nustebino tuo, kad mes pažinome kitas kultūras. Pažinome Azijos šalių muziką, labai daug skambėjo japonų, kinų muzikos, greitai sulauksime moterų orkestro iš Pietų Korėjos. Manau, kad tokie minėjimai Lietuvoje taps gražia tradicija, kadangi daugelis diplomatų pripažino, kad tai yra daug paveikiau, pasiekia kur kas platesnį klausytojų ratą nei įprastas protokolinis priėmimas su ambasadoriaus kalba. Tai - įspūdis, kuris išlieka ilgam laikui.
Ar tokie minėjimai, lietuviui neįprasti instrumentai ir galimybė pažinti kitas kultūras pritraukia į Nacionalinės filharmonijos renginius daugiau lankytojų?
Tikrai taip. Aš pati esu sulaukusi daug skambučių iš žmonių, kurie domisi kitais muzikos žanrais ir stiliais, bet prieš Kinijos orkestro koncertą klausytojai skambino ir nuoširdžiai domėjosi. Egzotika – tai, kas retai girdima. Visai kitos dermės, visai kitas muzikinis mąstymas labiausiai ir suvilioja žmones.
Rašyti komentarą