„Kaip komunikuoti su vyrais, suprasti juos kaip lytį?“ – kiek netikėtą klausimą diskutuojant apie smurtą prieš moteris iškėlė Vilniaus Motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė. Prieglobstį pensione randa smurtą patyrusios moterys su vaikais, o tuo tarpu už tvoros žinių apie jas laukia ir nebyliai padėti prašosi jų vyrai. Vieni – nesiskutę, „su kvapeliu“, kiti – tvarkingi ir nemenką padėtį visuomenėje užimantys.
„Mūsų pensionas paslaugas pradėjo teikti 1998-aisiais, tuomet slėpėmis kartu su smurtą patyrusiomis moterimis, nes kalbėti apie tai nebuvo priimta. 2000-aisiais tapome atviri visuomenei, tada iškilo grėsmė pas mus apsistojusių moterų ir pačių darbuotojų saugumui: ilgais žiemos vakarais grįžtančios pensiono darbuotojos pasijusdavo vos ne medžiojamos smurto aukų antrųjų pusių.
Vyrai ateidavo ir stovėdavo prie pensiono tvoros. Tas atėjimas – nebylus pagalbos šauksmas: „Padėkite ir man.“ Kai kurie atvirai sakydavo: „Jai gerai, jūs ją laikote užrakinę, saugote, o kas padės man?“ Po truputį pradėjome tarpininkauti, įsileidome į pensioną vyrus, priminėme, kad moterys jų tokių, kokie yra, bijo, o ne myli, stengėmės keisti jų požiūrį. Mokėmės suprasti vyrus kaip lytį, nes socialiniame darbe daugiausia dirba moterys“, – pasakojo daugiau nei dešimtmetį veikiančio pensiono direktorė.
Už realius darbus ginant smurtą patiriančias moteris N. Dirsienė pernai pagerbta vienu iš „Lietuvos metų moters“ apdovanojimų –„Metų nematomas darbas“. Tačiau ji įsitikinusi, kad į „nematomą“ darbą keičiant smurto kultūrą turėtų įsitraukti ir daugiau vyrų.
Minėjote, kad tiek prieš dešimtmetį, tiek dabar smurtavę vyrai vis dar susirenka už pensiono, kuriame glaudžiasi jų skriaustos moterys, tvoros. Ar per tą laiką požiūris į smurtą, „stovėtojai už tvoros“, galimybės jiems padėti pasikeitė? – paklausiau N. Dirsienės.
Žinote, pasikeitė tie vyrai, kurie ateina prie mūsų durų, pasikeitė policijos pareigūnai, kuriems užtenka paskambinti, ir jie iškart atsiranda prie tos tvoros ir pradeda ginti, neklausinėdami ir nemanydami, kad mes, moteriškės, eilinį kartą elgiamės kaip isteriškos asmenybės.
Tie vyrai keičiasi ir, man atrodo, jie vis labiau suvokia, kad yra nelaimingi smurtiniuose santykiuose, kad jie netinkamai elgiasi, netinkamai sprendžia problemas, bet neranda patarėjo – žmogaus ar institucijos, kuri padėtų. Galbūt turi draugų, kurie patys taip pat elgiasi, su kuriais kartais aplaisto eilinę pergalę prieš moterį. Bet tam, kad būtum laimingas, to neužtenka, tada pradeda dėlioti jausmus, ateina pas mus ir sako: „Aš noriu vaiką pamatyti.“
Mes dažnai atsakome, kad vaikas nenorės tavęs matyti, pažiūrėk, kaip tu atrodai, išgėręs, nesiskutęs, nuo tavęs sklinda negeras kvapas. Ateina ir labai gerai apsirengusių, padoriai atrodančių. Pamažu pradedame kalbėtis su tais vyrais, imame klausinėti, kas atsitiko, kaip tu matai problemą, kaip ją vertini, ką reikėtų padaryti, kad tai pasikeistų, nesikartotų – tiesiog įtraukiame žmogų į savo problemos aiškinimąsi, narpliojame jos priežastis ir paskui žiūrime, kad galima daug ką padaryti, daug kas nuo vyro priklauso, jam reikia tik pasistengti.
Mūsų tarpininkavimas nereiškia, kad tik susėdame ir pakalbame: turime ir dokumentacijos sistemą susikūrę, kur vyras savo ranka deklaruoja problemas. Mes jam sakome, kad visko išspręsti negalima, bet mokome tai išreikšti, girdėti kito nuomonę, ją priimti, apsvarstyti, nuolatinių kompromisų būdu bandome padėti keistis. Per metus pas mus ateina apie 20–30 vyrų.
Pas mus yra dar viena problema: kai kalbame apie smurtautoją, mes jį dėl kažkokio konkretaus elgesio nurašome kaip asmenybę. Iš tikrųjų turime nubausti už tą konkretų poelgį, o visa kita pakeisti taip, kad žmogus taip nebesielgtų. Jie nemoka gyventi su savo moterimis, ir tas elgesys nepasikeičia taip greitai, reikia metų, pusantrų – jei būdamas 30-ties vyras sąmoningai naudojo smurtą, kad išmuštų kažką sau, tai kiek metų reikia grąžinti normalų elgesį, kai ir grąžinti kitąkart nėra ko, reikia sukurti naujus elgesio modelius – normalus elgesio. O jei vyras užaugo tokioje aplinkoje, kai visi tik ir sakė: „Toks mažas, o jau banditėlis.“
Aišku, kai kalbame apie smurtą, reikia kalbėti ir apie socialinę atskirtį, skurdo mažinimą, būtinas švietimas, sveikatos priežiūra, būstas.
Visuomenėje paplitęs ir stereotipas, kad smurtautojas – nesiskutęs, apšepęs, išgėrinėjantis vyras. Bet tyrimai rodo, kad yra visuomenėje gerbiamų, tvarkingų, akademinį išsilavinimą turinčių vyrų, skriaudžiančių artimuosius.
Taip, tai ir žinomi visuomenėje, gerbiami žmonės, ir proto bokštai, matome mes tokių. Taip nutinka, ir jeigu vyras nesusitvarko su asmeniniu gyvenimu, su įtampomis, kurios vyrauja visuomenėje, kad ir darbe. Nėra to, kad grįžęs į namus jis sakytų: klausyk, gal šiandien nekalbame, galima, aš šiandien turėsiu nekalbadienį, arba tu išgirsk, padėk man. Iš tikrųjų tai santykių problema. Prabanga turėti tokį draugą ar draugę, artimą žmogų, su kuriuo galėtum atsisėsti pašnekėti, kuris išgirstų... Daugiau>>
Rašyti komentarą