„Gėris lengvai galėtų įveikti blogį – tereikia, kad angelai savo organizaciją grįstų mafijos principu“, – šią originalią Kurto Vonneguto frazę nešiojuosi širdyje nuo pačios paauglystės. Dvigubai smagiau tai, kad kaip tik ja prasideda ir naujausia amerikiečių rašytojo knyga, originalo kalba pasirodžiusi vos prieš porą metų.
Kurtas Vonnegutas, „Žmogus be tėvynės“. „Kitos knygos“, 2007.
Tie, kurie svaigo nuo „Pianolos“, mėgavosi „Titano sirenomis“, susiėmę už pilvų kvatojo iš „Čempiono pusryčių“ ar „Katės lopšio“, turi progą išgyventi tai dar kartą. Galime skelbti gerą naujieną. Šviežiausioje autoriaus knygoje „Žmogus be tėvynės“ jie pajus tą pačią absurdo nuotaiką, prisimins nemirtingus personažus ir patirs tikrą kaifą nuo emocijų, kurias moka skleisti tik K. Vonnegutas.
2005 m. Amerikoje pasirodęs „Žmogus be tėvynės“ kritikų buvo sutiktas su garsiais aplodismentais ir šūksniais „bravo!“ Tvirtais principais, geležine logika ir nepriekaištingu humoro jausmu garsėjantis rašytojas savo eseistikos rinkinyje apnuogino bukos ir merkantiliškos visuomenės ydas, kviesdamas susimąstyti ir kartą šveisti jas šalin.
Juodojo humoro esė, rašytos žurnalui „In these Times“, atskleidžia tiesų K. Vonneguto požiūrį į gyvenimą. Rašytojo plunksna gelia visiems – politikams ir verslininkams, namų šeimininkėms ir prezidentams, inteligentams ir darbininkams. Pačios skaudžiausios kritikos strėlės pelno George‘as Bushas: „Napalmas buvo išrastas Harvarde. Veritas! Mūsų prezidentas krikščionis? Adolfas Hitleris irgi buvo krikščionis“ (p. 86). Kita vertus, tai nestebina. Vokiečių kilmės rašytojas, išgyvenęs Drezdeno bombardavimo siaubus Antrojo pasaulinio karo metais, negali teigiamai atsiliepti nei apie karą, nei apie žmogų, kuris jį sukėlė.
Nereikėtų išsigąsti, kad ši knyga prikimšta politikos. K. Vonneguto minčių žemėlapis itin platus, jis aprėpia ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius santykius, kūrybą, – daugelį sferų, aktualių kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui. Abejingų nepaliks išpuoselėtas rašytojo stilius, persunktas humanizmo dvasios, ir tokie štai firminiai intarpiniai sakiniai: „Mano galva, viena didžiausių klaidų, – kurią darome, didesnė tik ta, kad esame žmonės – yra susijusi su tuo, kas iš tikrųjų yra laikas.“ (p. 144)
Kaip prisipažįsta pats rašytojas: „Humoras – tai priemonė apsisaugoti, neleisti gyvenimo baisumui tavęs prislėgti.“ (p. 122) Todėl, ausdamas savo „juodąjį“ eseistikos drabužį, jis išnaudoja visas įmanomas priemones tam, kad jokie baisumai mūsų neslėgtų ilgai. O labiausiai džiugina tai, kad, kritikuodamas kitus, rašytojas sugeba išlikti ir autoironiškas: „Jeigu nori rimtai įskaudinti savo tėvus ir neužtenka drąsos tapti gėjumi, gali bent jau tapti menininku.“ (p. 33)
„Žmoguje be vietos“ vėl išnyra „Katės lopšio“ išminčius Bokononas su savo utopijomis ir iki absurdo juokinga religija, Kalno pamokslą vėl skaito Jėzus Kristus, vėl apsilanko Kiltgoras Troutas iš „Čempiono pusryčių“ ir vėl prabyla Abraomas Lincolnas. Tikru perlu žvilga žodžiai: „Geroji Žemė – mes galėjome ją išgelbėti, bet buvome velniškai godūs ir tingūs.“ (p. 116) Apibendrinant – išlaikydamas puikią formos dermę, K. Vonnegutas tiesiog mėgaujasi savo talentu. Ir maloniai leidžia juo mėgautis skaitytojams. Ačiū tau, Kurtai.
Taigi šįkart tiek apie Kurtą Vonnegutą. Galime tik padėkoti leidyklai „Kitos knygos“, kuri užsimojo išleisti didžiąją dalį rašytojo kūrybos, ir netrukus, tikėkimės, turėsime galimybę perskaityti ir „Galapagus“. Šiam kartui viskas. Gerų naujienų apie viską pabaiga. Kaip rašo pats nenuilstantis mūsų ydų kritikas, „mūsų planetos imuninė sistema bando atsikratyti žmonių. Nuo to ir reikia pradėti“.
Rašyti komentarą