Nuo gruodžio mėnesio Lietuvoje įsigalios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Apie tokį įstatymą dar tik svajoja Rusija ir Baltarusija: Rusijos Dūma piktinasi, kad, priėmus panašų teisės aktą, tektų į kalėjimus pasodinti visus vyrus, ir siūlymus jį priimti atmeta dešimtis kartų. Tuo tarpu Lietuva laukia Danijos ekspertų, smurtautojams taikančių elgesio keitimo programas, patarimų.
Vaikai išmoksta smurtinio elgesio
Skaičiai nuteikia optimistiškai: 70 proc. atvejų smurtas artimoje aplinkoje sustabdomas po vienerių metų trukmės gydymo programos. Tokius duomenis penktadienį Seime vykusioje konferencijoje apie smurtinio elgesio mažinimą artimoje aplinkoje pateikė Danijos nevyriausybinės organizacijos „Askovgarden“ vadovas Peras I. Hensenas.
Pasak dano, kartu su kolegomis ne vienerius metus dirbančio su šeimomis, kuriose buvo smurtaujama, ir teikiančio konsultacijas Kauno apskrities moterų krizių centrui, smurtinio elgesio išmokstama, todėl tokiu atveju pagalbos prireikia visai šeimai. „Viena didžiausių problemų – šeimoje, kurioje vienas narių smurtauja, vaikai patiria didžiulį stresą. Kai kurie patys išmoksta smurtinio elgesio, kiti pasyviai stebi, bet tokie vaikai turi problemų mokyklose. Vaikų gydymo programa trunka pusę metų.
Kitas dalykas – labai svarbus veikėjas stabdant smurtą ar vykdant intervenciją yra policija, nes pareigūnai pirmieji atvyksta į šeimą. Kai kurie policininkai sako: nesuprantame, kas vyksta, kodėl mus iškviečia penktą, aštuntą kartą į tą pačią šeimą, bet moterys, prieš kurias smurtaujama, neišeina iš namų. Mes mokome juos, kaip atpažinti smurto auką, pradėti kalbėti su ja atvykus į įvykio vietą, atskirti smurtaujantį asmenį nuo aukos“, – pasakojo P. I. Hensenas.
Smurtas – elgesio, asmenybės, socialinė problema, kasmet valstybės kišenę patuštinanti nemenka pinigų suma. Smurtauja tiek vyrai, tiek moterys: Danijoje atliktų tyrimų duomenimis, didžioji dauguma artimuosius skriaudžiančių žmonių patys vaikystėje buvo engiami: 52 proc. patyrė tėvo, 34 proc. – motinos smurtą. Į smurtu „sergančiųjų“ gretas patenka ne tik priklausomybės ligų ar asmenybės sutrikimų turintys, menko išsilavinimo piliečiai – daugelis jų turi akademinį išsilavinimą, užima neprastas pareigas, yra visuomenėje gerbiami asmenys.
„Smurtas šeimoje tik papildo smurtą kitose gyvenimo situacijose. Vis dėlto manome, kad ilgalaikėje perspektyvoje daugelis potencialių smurtautojų gali tokiais ir netapti – čia svarbi lyčių pagarba, atsakomybė, ugdymo įstaigose skiepijami etikos principai, bandymas pakeisti smurto kultūrą dialogo kultūra. Smurto prevencijai reikalinga ne tik atpildo baimė, bet ir efektyvios elgesio korekcijos. Labai reikalingas ir naujasis Apsaugos nuo smurto atimoje aplinkoje įstatymas: Lietuva buvo viena iš nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kurioje jis iki šiol nepriimtas“, – sakė teisingumo ministro patarėjas Tomas Baranovas, pridūręs, kad naujasis įstatymas nėra „nukreiptas prieš vyrus“, jo tikslas – sutramdyti bet kurios lyties savo aplinkoje smurtaujančius asmenis.
Pareigūnas: reikia mokyti suvaldyti pyktį
„Daug kalbame apie agresyvų elgesį mokyklose: jei vaikas, būdamas dešimties metų, elgiasi agresyviai, kokie lūžiai jo sąmonėje įvyks po dvidešimties metų, kaip jis elgsis šeimoje? Lietuvoje beveik niekas nemoko, kaip suvaldyti pyktį – gal reikėtų jogos pamokų, psichologo konsultacijų?“ – plačiau į smurto problemą pažvelgti kvietė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica.
Policijos atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad iki 10 proc. žmogžudysčių aukų moterų Lietuvoje nužudo jų sutuoktiniai ar gyvenimo draugai. Apie pusė nužudytų aukų į policiją dėl smurto anksčiau yra kreipęsi ne po vieną kartą. 2010 metais Vilniaus apskrityje užregistruoti 6920 pranešimų apie konfliktus. Pradėta 113 tyrimų, 1680 atvejų atsisakyta tai daryti. Per šių metų porą savaičių policija jau yra gavusi 200 pranešimų apie buitinius konfliktus, pusė atvejų buvo išspręsta vietoje arba nukentėjusieji nerašė pareiškimo. „Labai daug kalbama apie įstatymus, minimi sutuoktiniai, bet mūsų analizė rodo, kad didelė dalis konfliktų įvyksta nebūtinai tarp sutuoktinių, konfliktuoja ir sugyventiniai, ir artimi giminaičiai, kartu gyvenantys broliai, seserys, kiti šeimos nariai“, – sakė S. Mecelica, pripažinęs, jog Lietuvoje smurtą patyrę žmonės ne visada išdrįsta kreiptis pagalbos į policiją.
Kita vertus, pareigūnas siūlė pagalvoti apie pagalbą telefonu ar kitokius konsultavimo būdus: „Mūsų patirtis rodo, kad auka į policiją kreipiasi kraštutiniu atveju, kai yra sunkiai sužalojama, kai smurtas dažnai kartojasi. Būtų gerai, kad aukos turėtų į ką kreiptis, kai nori pasitarti, ką daryti, kai viskas dar nėra taip rimta.“
Nėra tiek policijos pajėgų, kad prie kiekvienos aukos būtų galima pastatyti po policininką, kuris užtikrintų jos saugumą net tada, kai smurtautojas, kuriam uždrausta grįžti į šeimą, slapčia parsiranda į namus ir vėl terorizuoja. Todėl pareigūnai ragina bendruomenę stebėti šalia esančius, padėti jiems, jei kyla grėsmių.
„Smurtas yra šeimos liga, ir tą ligą turime gydyti“, – ryžtą pademonstravo konferencijos dalyvius sveikinusi Seimo narė Agnė Bilotaitė.
Į smurtinį elgesį keičiančias programas savo noru neatvyksta
„Vyrai neverkia“, – paplitusį stereotipą citavo su Šiaurės šalių ir Lietuvos nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiančiomis pagalbą šeimoms, kuriose smurtaujama, bendradarbiaujantys Rusijos ir Baltarusijos atstovai. Pasak jų, šiose šalyse tiek smurto aukos, tiek agresoriai nelinkę kalbėti apie problemas, todėl požiūris keičiasi pamažu.
Lietuvoje smurto problemos slėpimas jau nebe toks madingas, bet net ir pripažinusiems problemą agresoriams trūksta motyvacijos keisti savo elgesį.
„Smurtinio elgesio keitimo programos efektyvios, bet vyrams trūksta motyvacijos iki galo dirbti grupėse. Nė vieno karto Vyrų krizių centre nesulaukėme teismo nukreipto asmens: Lietuvoje nenuteistas realia laisvės atėmimo bausme žmogus į užsiėmimus atvyksta tik savanoriškai (vienas atvejis iš šimto) arba raginamas šeimos narių, kurie grasina skyrybomis ir panašiai. Teismas galėtų smurtavusiems asmenims skirti šią priemonę dažniau“, – siūlė Kauno apskrities moterų krizių centro ir Kauno apskrities Vyrų krizių centro psichologė Dovilė Bubnienė.
Moksliniai tyrimai rodo, kad smurtinį elgesį keičiančios programos sėkmingos, tačiau, pasak D. Bubnienės, reikia valstybės pastangos įpareigojant smurtautojus gydytis priklausomybių, psichikos ligas, motyvuojant juos į tas programas apskritai ateiti. Be to, iki šiol Lietuvoje nebuvo imtasi ilgalaikės pagalbos smurto aukoms ir agresoriams programų.
Kurdami pagalbos programas, įstatymus, moksliškai tirdami smurto aukas ir agresorius, danai pastebėjo, kad, išmokius smurtautoją valdyti savo pyktį, jo šeimos nariai gali toliau sėkmingai gyventi kartu. Tačiau prireikia maždaug dviejų mėnesių, kol įgyjamas smurtavusio asmens pasitikėjimas, trijų mėnesių individualaus darbo, vėliau – pusmečio darbo grupėse ir vėl trijų mėnesių individualių konsultacijų.
„Smurtautojas gali būti ir asocialus asmuo, ir išsilavinęs žmogus, ir toks vyras, kuris yra labai priklausomas nuo savo moters, labai bijo ją prarasti“, – įvairialypį smurtaujančio vyro portretą nupiešė danas P. I. Hensenas.
Lietuvoje iki 2008 metų smurtautojai prieš moteris, kaip tikslinė nuteistųjų grupė, nebuvo ištirta. Šiuo metu, Kalėjimų departamento duomenimis, už smurtinius nusikaltimus prieš partneres mūsų šalyje bausmę atlieka apie 180–200 nuteistųjų. Vis daugiau už pakartotinį smurtavimą kalinčių žmonių savanoriškai dalyvauja smurtinio elgesio keitimo programose.
Rašyti komentarą