To esmė slypi ne racionalume, ne jėgoje, bet pagarboje. Autoritetu laikomi sportininkai, aktoriai, verslininkai pasaulyje palaiko arba patys įkuria judėjimus, raginančius ir mokančius nustoti smurtauti. Ar situacija Lietuvoje pasikeistų, jei apie smurtą prieš moteris imtų kalbėti visuomenėje gerbiami vyrai?
Kaip sustabdyti tylėjimo nuodėmę
Tylos kaina Lietuvoje – pernai šalyje nuo sutuoktinių ar gyvenimo partnerių rankos savo namuose žuvo 26 moterys.
Pirmadienio vakarą Vilniaus kino teatre „Skalvija“ prabilta apie tylėjimo blogį. Ten vyko dokumentinių filmų festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ vienos iš 44 kino juostų peržiūra. Amerikiečių kino režisierės Olivijos Klaus filmas „Nuodėmė tylėti“ (Sin by Silence) pasakojo moterų kalinių, nuteistų už metų metus smurtavusių vyrų nužudymą, istorijas.
Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio Amerikoje šios moterys net nebuvo pripažįstamos aukomis, negalėdavo tikėtis jokių lengvinančių aplinkybių, atskleidusios nužudymo priežastį – nebepakeliamą sutuoktinių smurtą. Tada dar ir policininkai, ir teisėjai nežinojo, kaip vertinti pasikartojančias smurto situacijas šeimoje, jos paprasčiausiai būdavo vadinamos buitiniais konfliktais.
Filme po dvidešimt ir daugiau metų nuteistos moterys pasakojo savo istorijas. Jos jaudina ir sunku klausytis šių moterų žodžių. Bet svarbiausia, kad joms pavyko susivienyti į „Nuteistųjų moterų prieš smurtą“ grupę. Ši sugebėjo rasti atgarsį už kalėjimo sienų, supažindinti su problema visuomenę ir paskatinti ją pasiekti nemažai įstatymų pakeitimų.
Dokumentinių filmų režisierė O. Klaus teigia tikinti vaizdo galia. Jos filmas „Nuodėmė tylėti“ yra labai įtaigus, tačiau bent man, asmeniškai, paveikiausias buvo juodas kadras ir tamsoje sklendžiantis garsas: įrašas iš pagalbos tarnybos 911 darbuotojo pokalbio su verkiančiu vaiku, kviečiančiu pagalbą mušamoms sesei ir mamai. O tada ryšys nutrūksta. Ir ima riedėti ašaros. Salėje nuolat girdėjosi prislopintas šniurkščiojimas. Nes smurtas šeimoje – ne teorija. Kas trečias ar ketvirtas žiūrovas salėje (pagal Europos statistiką, o Lietuvoje ji yra panaši) yra patyręs smurtą pats arba jo artimi, pažįstami žmonės.
Kodėl jos tyli? Kodėl nieko nedaro? Į šiuos klausimus, greičiausiai kylančius ir filmo žiūrovams, taip pat bandė atsakyti filmo „Nuodėmė tylėti“ autorė. Bejėgiškumas, baimė įveikti vienai po skyrybų su smurtaujančiu vyru iškilsiančius sunkumus ar apimantis pojūtis, jog esi spąstuose... Daugybė priežasčių priverčia moteris tylėti ir laukti. Tačiau nuteistų amerikiečių moterų išvados buvo vienareikšmės – tylėti negalima. Kai šeimoje smurtaujama, tyla bet kuriuo atveju pasibaigs vieno iš sutuoktinių mirtimi. Anot jų, vienintelis kelias iš tokios situacijos yra labai ilgas – šviesti visuomenę ir pamažu gerinti situaciją, nes iškart blogio su šaknimis išrauti nepavyks.
Kodėl smurtaujančių vyrų problemos turėtų imtis ir vyrai?
Praėjusių metų pabaigoje tuomet tik pusmetį Lietuvoje veikusi Europos Sąjungos agentūra Europos lyčių lygybės institutas (ELLI) šalies visuomenei prisistatė akcija „Parodyk raudoną kortelę smurtui“. Pasak ELLI vadovės Virginijos Langbakk, ši iniciatyva pradėta Ispanijoje, kai futbolininkai pasitelkti rauti smurto problemą su šaknimis. Tarp ispanų, dievinančių futbolą ir jo žaidėjus, ši kampanija buvo itin sėkminga. Lietuvoje tokią iniciatyvą palaikė penkiakovininkas Edvinas Krungolcas ir seimūnas Vydas Gedvilas, bet žymesnių rezultatų nepasiekta.
„Pasaulyje daugumą judėjimų, stabdančių smurtą prieš moteris, steigia vyrai. Neseniai ukrainiečiai mums pasigyrė, kad jie tokią turi. Ukrainos boksininkai, kuriuos šalies vyrai labai gerbia, ragina nustoti smurtauti prieš savo moteris. O mes tokios vyrų įsteigtos organizacijos dar neturime. Norėtųsi, kad taip ir pasireikštų lyčių lygybė, kad imtume dirbti kartu, spręstume problemą“, – po filmo vykusioje diskusijoje kalbėjo Kauno moterų draugijos pirmininkė Daiva Baranauskienė. Be jos, pasisakė seimūnai Dalia Kuodytė ir Algirdas Sysas, Mykolo Romerio universiteto lektorė Laima Vaigė ir Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė.
Pastarosios teigimu, vyrai turėtų nugalėti nepatogumą, nenorą kištis į kitos šeimos reikalus. „Kaip nors vyrai turėtų surasti progą, kartu rūkydami pašnekėti: „Petrai, taip nesielk.“
N. Dirsienės teigimu, vyras vyrui gali paaiškinti, kad yra ir kitų būdų, be mušimo, spręsti problemas. „Laikmetis dabar yra ne iš lengvųjų. Be to, kai kuriems žmonėms sunku suprasti tokias sąvokas kaip lyčių lygybė. Todėl sakykime žmonėms paprastai: svarbu kalbėtis. Dialogas tarp lyčių yra labai svarbus.“
Pasak seimūno A. Syso, keistis ir keisti kitus yra būtina, o tai galima padaryti tik kalbantis. „Cenzūros respublikoje beveik nėra. Bet kiekvienas savyje turime cenzorių, kuris sužinojęs apie šalia gyvenančioje šeimoje smurtaujantį vyrą sako: „O kodėl turiu ką nors daryti? Tegu patys susitvarko.“ Toks požiūris mus žudo“, – Seimo narys įsitikinęs, kad visuomenė privalo įsikišti. Jei pats žmogus, kurį psichologiškai ar fiziškai šeimoje skriaudžia, bet jis nenori ar bijo apie tai pranešti, tą turi padaryti kaimynai ar jo aplinkos žmonės. Seimūnas teigė nežinojęs, kad šalia jo gyvenanti moteris buvo vyro mušama tol, kol apie tai jam nepranešė bendra kaimynė.
„Man nepatinka ši „lūzerių“ filosofija, kai sakoma, kad nieko nepasieksime. Turime tai padaryti! Pajudėti į priekį, kad ir per aguonos grūdą“, – emocingai kalbėjo seimūnė D. Kuodytė apie pavasarį Seime priimtą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą ir dabar rengiamą jo įgyvendinimą.
Reziumuodama pirmadienio vakarą matytą ir diskusijoje aptartą dokumentinį filmą „Nuodėmė tylėti“, L. Vaigė, M. Romerio universiteto lektorė, sakė: „Mes vis dar aukoje ieškome kaltininko. Reikia teisinio ir moralinio švietimo, kad visuomenėje pakeistume tokias nuostatas. Reikia kalbėti, bet atsakymas į kvietimą kalbėtis neturėtų būti tyla. Atėjo laikas kalbėti.“
Tylos kaina Lietuvoje – pernai šalyje nuo sutuoktinių ar gyvenimo partnerių rankos savo namuose žuvo 26 moterys.
Rašyti komentarą