Dažno abituriento ar jaunesnio moksleivio paklausus, ką jis norėtų studijuoti baigęs mokyklą, populiariausias atsakymas būtų „verslo vadyba“. Paklausus „kodėl?“, išgirstum – „versle uždirbama daug pinigų“.
Tačiau ar už pinigus gali nupirkti laimę? Ar tikrai verslininkų gyvenimas ir darbas yra toks lengvas, kokį piešia televizija bei spauda? Gal geriau būti samdomu darbininku? Ką reiškia būti verslininku, turbūt nė vienas jaunuolis tiksliai nežino.
Apie tai kalbuosi su medienos perdirbimo įmonės savininku Antanu.
Kaip kilo mintis sukurti savo įmonę? Ar buvo sunku?
Man tiesiog nusibodo dirbti kitiems, norėjau savo darbą ir poilsį organizuoti taip, kaip aš noriu, todėl įkūriau savo įmonę. Verslo ėmiausi su draugu, kuris medienos srityje jau dirbo kurį laiką, buvo patyręs verslininkas. Taigi susidėjome po lygias pinigų sumas ir pradėjome verslą.
Pasiskirstėme darbais: aš buvau atsakingas už pardavimus, o jis – už produkcijos tiekimą. Iš pradžių buvo labai sunku, nes mes dar turėjome papildomos naštos (buhalteriai, vadybininkai, kurie tuo metu dar nebuvo reikalingi), o kadangi pati pradžia – tik investicijos, mes neturėjome pinigų sumokėti darbuotojams atlyginimus, patyrėme nemažai nuostolių.
Taip dirbome kurį laiką, kol galiausiai nusprendėme išsiskirti, nes manėme, jog taip bus geriau. Pasidalinome visas skolas per pusę ir pradėjome dirbti atskirai. Pradėjus dirbti vienam, išlaidos buvo kur kas mažesnės, todėl verslas kur kas geriau sekėsi.
Dažnai būna, kai draugus pradeda sieti darbo reikalai, jie susipyksta. Ar Jums pavyko išsaugoti santykius po to, kai nutraukėte verslą dėl patirtų nuostolių?
Anksčiau ar vėliau, po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų verslo partneriai išsiskiria, konfliktų čia neišvengsi, tai supratau pradėjus verslą. Tačiau mes išsiskyrėme labai draugiškai. Supratome, kad abudu padarėme klaidų. Ir netgi iki šiol turime bendrų projektų.
Kas padeda prisivilioti daugiausiai klientų ir juos išlaikyti? Ar Jūsų srityje konkurencija yra didelė?
Konkurencija medienos srityje yra gana didelė, tačiau per ilgą darbo laiką atsirado daug nuolatinių klientų, kurių vis daugėja. Tačiau pagrindiniais klientais lieka tos įmonės, su kuriomis pradėjau dirbti iš pat pradžių, kai tik įkūriau savo įmonę.
Versle vienas svarbiausių dalykų yra partnerystė. Tu negali tiesiog parduoti, apsisukti ir išeiti. Taip ilgai klientų neišlaikysi. Taigi apie 80 procentų klientų padeda išlaikyti tarpusavio draugiški santykiai. Tarkim, yra įmonių, kurios perka mano produkciją jau 10 metų, kokybė juos tenkina. Natūralu, kad tiek laiko dirbant atsiranda geri santykiai, bendravimas.
Ar nukentėjo įmonė krizės metu? Kas padėjo ją išsaugoti?
Nukentėjo. Padėjo santaupos. Nuo pat pradžių žinojau, kad visų pinigų negalima išleisti. Nesvarbu, kiek uždirbtum, verslininkas turi galvoti apie rytdieną, atidėti pinigų sumą juodai dienai, kad atėjus nelaimei, galėtų padengti nuostolius ir išsaugoti įmonę.
Aš galėjau prisipirkti brangių namų, naujausių automobilių ar važiuoti kas mėnesį į užsienį atostogauti. Jei aš būčiau viską išleidęs, nepagalvojęs apie ateitį, dabar neturėčiau nieko.
Taip pat padėjo, kaip jau minėjau, draugiški santykiai su klientais. Krizės metu dauguma įmonių negalėjo sumokėti už mano prekes, todėl patyriau daug nuostolių. Tačiau dabar, kai krizė jau praėjo, įmonės nepamiršta skolų ir stengiasi jas po truputį grąžinti.
Ką reiškia būti verslininku Lietuvoje?
Tai yra gana sunku. Krizės metu daug įmonių bankrutavo ir mano pinigus nusitempė į balą. O valstybė užuot padėjusi man susigrąžinti prarastus pinigus, dar labiau žlugdė verslą. Čia pakišo koją pridėtinės vertės mokestis.
Tarkim, aš atsivežu prekę, kurią parduodu už tam tikrą kainą, pridėdamas 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio. Aš atiduodu prekę klientui ir iškart sumoku valstybei PVM, tačiau jei įmonė bankrutuoja, ji nusitempia kartu su savim ne tik mano pinigus už prekę, kurią aš atvežiau, bet ir PVM, kurį aš jau buvau sumokėjęs valstybei.
Tai tokioje situacijoje, manau, valstybė galėtų sugrąžinti man bent tą 21 procentą, nes išeina taip, kad aš tiesiog iš savo kišenės išsitraukiau pinigus už pridetinės vertės mokestį ir tiesiog atidaviau valstybei už nieką. Susidaro toks vaizdas, kad verslininką valstybė įmeta į balą ir žiūri – išplauksi ar ne. Išplauksi – gerai, dar paimsim iš tavęs mokesčių, neišplauksi – nelabai gerai, bet vis tiek liksi skoloj. Kitose valstybėse yra visiškai kitaip – valstybė stengiasi iš visų jėgų nežlugdyti smulkaus verslo, suteikti pagalbą.
Ar buvo akimirkų, kai norėjote mesti viską? Kas padėjo išlikti?
Visuomet norisi viską mesti, kai susiduri su didesnėmis problemomis. Kartais norisi ramiai miegoti, norisi išeiti į darbą aštuntą ryte ir grįžti šeštą vakare, darbe palikti visas problemas, grįžti namo ir būti su šeima, norisi žinoti, kad kiekvieno mėnesio gale gausiu atlyginimą ir kad tikrai turėsiu darbo vietą, atostogas.
Žmonėms, kurie turi tokias sąlygas, aš netgi pavydžiu. Turint savo verslą, žmogus visuomet galvoja apie jį, gyvena su juo, niekada neatsipalaiduoja, visuomet nori, kad geriau būtų, nerimauja.
Versle gali šiandien uždirbti tiek, kiek samdomas darbuotojas per pusę metų, bet gali ir viską labai greitai prarasti ir neuždirbti nieko.
Rašyti komentarą