Ruduo – keistų dalykų metas. Žmonės, užsikrovę darbais, lekia gatvėmis, nematydami nieko aplinkui, tik savo problemas. Oras keičiasi kas penkias minutes, tarsi Dievas neturėtų ką veikti, tik bandytų kiekvieno kantrybę. Planų ateityje – kaip krentančių lapų ant žemės, o laiko – tuščia skardinė.
Rutina vis diktuoja savo veiksmus, o tu negali jai prieštarauti, nes “reikia”. Reikia iš ryto sutvarkyti lovą, pavalgyti pusryčius, kažkam išvesti šunį ar pasidažyti, reikia pabučiuoti mamą, pasirašyti sutartį, atlikti visus darbus. Dar norėtųsi spėti pasportuoti, visą laiką šypsotis ir būti mandagiam... Reikia domėtis kultūra ir naujienomis, nueiti į svarbų susitikimą, padainuoti, išplauti grindis, padaryti vakarienę, reikia romantiškai pasivaikščioti su mylimuoju, paskambinti senelei, nupirkti draugui dovaną, suprasti matematiką, reikia išklausyti ir padėti, parašyti referatą, susiskambinti ir išsiaiškinti, nuvykti ir užpildyti...
Tada galva ūžia kaip bičių avilys, nes rutinai atiduodi visą save. Dienos vaizdas susiplaka į chaosą, kuriame matai kalbančius veidus, nesuprantamą formulę, besišaipančią iš tavęs, girdi balsus ir neaiškius garsus.
Stop! Reikia pailsėti ir pabūti su savimi, nes gali virsti mašina, kuriai benziną atstoja trys valandos miego, o dienos virsta nesibaigiančiomis lenktynėmis. Tačiau dažnai žmonės nesusivokia, kad poilsis gali būti tarp šeimos ir artimųjų, savo namuose, prie knygos ar jaukaus filmo. Tai pakeičia alkoholis, dūmuose paskendusios kabakų patalpos, svetimos merginos raudonomis lūpomis.
Apskritai šiais laikais tokia vartotojiška visuomenė, kad žmogus nebegali suprasti, ko jis iš tikrųjų nori ir ko jam reikia. Privalai skaityti “HQ” žurnalą, kad atrodytum protingas, vaikščioti į sporto klubą, kad būtum raumeningas! Turėti begalę pažįstamų pop pasaulio atstovų, kad būtum populiarus. O jei dar esi “ECO” žmogus ir namie pats kepi duoną, augini karvę ir kas rytą geri šviežią pieną – tiesiog tobula.
Žinoma, smagu jog žmonės pagaliau susimąstė apie sveiką gyvenimo būdą, savo ir kitų gerovę, tačiau ir neretai tai tėra tik pasirodymas kitam, o ne nuoširdus pasikeitimas. Tada susimąstai, ar verta sekti kažkokias kitų primestas madas, galbūt laikas tapti kitokiu, daryti kažką savaip, taip kaip pačiam norisi?
Staiga atsiranda artimas žmogus, kuris dešimtą kartą pakartoja: “Vaikeli, išeik į gamtą. Pabėgiok miške, pasivaikščiok po rasą, įkvėpk gryno oro, pamatysi, kaip atsigausi.” Galų gale susivoki, jog šie žodžiai nėra beverčiai. Išeini vieną vakarą į kiemą ir tikrai – saulė taip gražiai raudona.. Ir lapai nuo medžių mirga įvairiom spalvom... Oras toks gaivus, tarsi būtum atsigėręs iš šaltinio vandens. Tik tada pastebi, jog kasdieną tave ramina paukščių čiulbesys, vėjas meiliai glosto veidą.
Kodėl aš ankščiau to nepastebėjau? Ačiū, tėti, bet turiu lėkti, laukia daug darbų.
Rašyti komentarą