Vieša paslaptis – Vilniaus barus jau ne pirmus metus krečia keista karštligė. Daug suaugusių, rimtų arba nelabai žmonių po darbų meta atlikusius rūpesčius šalin ir buriasi nedidelėm grupelėm – maždaug tokiom, kad prie stalo sutilptų. Užsisakę vieną kitą alaus bokalą bei užkandos, bando tušinuku užpildyti krūvelę tuščių popieriaus lapų. Vieni tai daro labai kuopščiai, susikaupę – dažnas gal ir liežuvį iškišęs. Kiti smagiau šurmuliuoja, vienas kitą po ilgesnės pertraukos pamatę, ir jų dėmesio prašantį popierėlį lyg tarp kitko prisimena.
Atidžiau įsižiūrėjus, kur nors kampe prie baro galima išvysti ir stebėtinai vienišą, sulinkusį lyg nuo ankstyvos senatvės, lyg nuo visažinystės naštos žmogų su nešiojamu kompiuteriu. Visi kiti jo, regis, klauso vien tik tam, kad galiausiai pertrauktų neramiu ūžimu ar viena kita replika. Retkarčiais prie žmogaus su nešiojamu kompiuteriu nusidriekia ir labiausiai nepatenkintų ligonių, arba veikiau aršiausių kovotojų, eilutė. Kaip susidarė, beveik taip pat greitai ir išsenka, nepriklausomai nuo to, kokį atsakymą – teigiamą ar neigiamą – gavo.
Šiai ligai, apie kurią čia bandau papasakoti, būdingi ir triumfo šūksniai, ir nevilties atodūsiai, vilnijantys nelyg jūros bangos sulig kiekvienu klausimu, bet didžiausią amplitudę pasiekiantys, kai vakaras jau krypsta į pabaigą, ir visi pradeda jausti nenumaldomai artėjantį metą skirstytis – prieš naujus darbus ir naujus dienos rūpesčius. Džiugiai ištiestomis rankomis pasitinkamas pavėlavęs, daug šilto ir šalto (bet daugiausiai – knygų) matęs bendražygis, kuris gali žinoti eilinį atsakymą į eilinį klausimą. Žmogui su nešiojamu kompiuteriu paskelbus dar vieną pertrauką, salė per kelias akimirkas ištuštėja, ligoniams skubant numalšinti nikotino ir gyvo, sėdėjimo už stalo nesuvaržyto, bendravimo badą.
Galiausiai pasigirsta paskutinis klausimas, ekrane pasirodo paskutinis atsakymas, lydimas galutinės dalyvių lentelės. Vieni jaučiasi laimėję, kiti – pralaimėję, treti – „beveik laimėję“, o ketvirti, gal patys protingiausi, - nuskriausti žmogaus su nešiojamu kompiuteriu, kuris „ir vėl nusuko tą tašką“. Dar kelios minutės, ir baras ištuštėja, dusliai trinkteli iš lauko pusės uždaromos durys. Gal tik nugalėtojai lieka vieni su kitais, o gal labiau – su laimėtu skysto pavidalo prizu arba pažadu, kad jis pasirodys kitą savaitę.
Štai taip baigiasi žaidimas, o liga vis dar tęsiasi. Galiu tai pripažinti, kaip ir, ko gero, daugelis kitų likimo bendrų, jau bent kelerius metus alkūnes trinančių įvairiausių „protų mūšių“, „protų kovų“, „žynių lygų“ ar visaip kitaip pavadintų, mėgdžiojant legendinį, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete nuo 1997 metų rengiamą „protmušį“, turnyrų arenose. Savąjį ego bent kartą savaitėje atsitempiame į barą, kad nors šiek tiek pamaitintume jį pagal britiško pub quiz taisykles pasiektų pergalių skoniu.
Po pastarosios sunkiai išvargtos komandinės pergalės, kuri iki paskutinės akimirkos atrodė įtartinai panaši į gėdingą pralaimėjimą, susimąsčiau, kas mus visus, lietuviškojo pub quiz žaidėjus, labiausiai suartina. Pergalių troškimas? Bendravimo džiaugsmas? Galimybė „su tikslu“ išgerti vieną kitą bokalą alaus?
Ko gero, vis dėlto ne tai. Žvelgdamas į įvairaus amžiaus, mažiausiai dviejų lyčių bei įvairiausių profesijų protų kovų žaidėjų armiją, pirmiausiai matau daug žmonių, kurie per savo gyvenimą sukaupia pernelyg daug perteklinių, iš tiesų niekam tiesiogiai nereikalingų žinių – ir nėra tikri, kur jas galėtų panaudoti.
Mes visi gyvename, jausdami stipresnį ar silpnesnį, priklausomai nuo aplinkos, spaudimą panaudoti visus turimus įrankius, išgauti iš jų kokią nors naudą, todėl net sutrinkame, kai šalia mokyklinių biologijos ar chemijos žinių nuoplaišų (arba, „tiksliuko“ atveju, literatūros klasikų pavardžių) aptinkame netvarkingai sugrūstus ne itin populiarių televizijos serialų personažų vardus ar nykštukinių Afrikos valstybių sostinių pavadinimus. Ar tai turi kokią nors prasmę? Kam viso to reikia?
Tai, ką galima būtų pavadinti klasikiniu bendruoju išsilavinimu, pamažu miršta, jeigu nemirė prieš daugelį metų, stumiamas lauk gigantiškos, Jo Didenybės Interneto ir karališkosios sutuoktinės Wikipedijos išjudintos informacijos bangos. Žinių nebeįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu ar tvarkingai sudėlioti į stalčiukus, kaip kadaise kėsinosi padaryti prancūzų enciklopedistai. Kartais panašu, kad svarbiausia – nepaskęsti, plaukiant bendrame informacijos sraute, ir kuo tvirčiau žengti susiaurintu ir nusausintu profesinės veiklos pagrindu.
Tačiau netgi bandant išsikapanoti, begalė informacijos vis tiek nusėda ir pasilieka giliausiose mūsų – kiekvieno iš mūsų – atminties kertelėse. Perskaityta knyga, akimis paskubomis permestas interneto puslapis, išklausyta populiari daina, kavinėje ar troleibuse nugirsta svetimo pokalbio nuotrupa – viskas vejasi į didžiulį tarpusavyje menkai susijusių faktų ir prielaidų kamuolį, kuris kartais gali pasirodyti didesnis už patį gyvenimą.
Ir gal dėl to taip smagu nueiti į barą, atsisėsti prie stalo greta įprastinių bendražygių ir nekantriai laukti klausimo – o gal ir vėl pavyks pritaikyti kokį nors neaišku kur ir neaišku kaip pasigautą žinių trupinėlį, ir pasakyti magišką žodį „žinau!“.
Tiesa, esama ir vieno labai konkretaus pavojaus – dalyvaujant protų mūšiuose, pasisemti dar daugiau perteklinių, niekam nereikalingų žinių. Bet tokia jau mūsų, ligonių, dalia. Ir mes ja, tiesą sakant, mėgaujamės.
Rašyti komentarą