Taip jau susiklostė, kad prieš savaitę, vasario 16-ąją, keliavau per Latviją, Lietuvos garbei pasidabinusia tautinėmis vėliavomis. „Bunda jau Baltija…“, – skambėjo dainos motyvas apie tris Baltijos seses. Štai tokiame kontekste (nors gal ir ne į temą) susimąsčiau, kuo mes lenkiame, o kur atsiliekame nuo brolių latvių.
Šio amžiaus pradžioje apdėjome juos versle: kol latviai mąstė, kaip plėsti parduotuvių tinklą, aklinai apstatėme juos „Maximomis“ (2001 m.). Kad maža nepasirodytų, kaimynų pajūrio miestelyje Papėje dar nelegaliai pristatėme namų. 2:0 mūsų naudai?
Neliko ir jie skolingi. Užvertė mus šokoladiniais sūreliais (2002 m.). Bet gavo spyrį į sėdimąją – prasidėjo sūrelių karas. Nustatėme, kad sūreliai neva apnuodyti salmonelėmis. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo tik audra stiklinėje. Vėliau dar kilo pieno, kiaulių, galiausiai vilkikų karai.
Bet aš ne prekybininkas, ne „fūristas“ o paskutinis svarbus įvykis politikoje man buvo Baltijos kelias. Paskui politika tapo pigiu verslu. Todėl joje jau nieko nebesuprantu... Taigi esu tiesiog vartotojas, į Latviją žvelgiantis kaip į jaukų kampelį. Štai kodėl rezultatas – akivaizdžiai ne mūsų, o latvių naudai. Kad viskas būtų aišku, išdėstysiu keletą argumentų, už ką aš iš tikrųjų myliu Latviją.
Vandens pramogų parkai, kuriais taip didžiuojamės ir lenktyniaujame, kas ką (Druskininkai Vilnių ar atvirkščiai) pavėlavo mažiausiai 4 metais. „Livu“ vandens pramogų parkas lietuvaičius traukia jau nuo 2003-ųjų. Ką mes visą šį laiką veikėme, chloro burbulus iš ausų krapštėme?
Beje, o kur normalus žmogus, neatitrūkęs nuo gamtos, nenušokęs nuo proto važiuoja, ilsėtis? Lietuvoje – į vokiečiais pertekusią prabangiąją Nidą, Palangą, kurioje per alaus butelius (prisimenate šūksnius „čiburėkai – po litąąą) ir tingius kūnus nelieka erdvės fantazijai. Todėl eina dori žemdirbiai ir tarnautojai į kavinukes šalia Ronžės, maukia šnapsą ir visu balsu baubia vestuvines dainas.
Prieš keletą metų atradau nuostabų Latvijos pajūrį: nuo Papės Lietuvos pasienyje iki pat Jūrkalnės ar net Ventspilio. Jautiesi kaip rojuje, kai gali pajūryje pabūti vienui vienas. Arba su miela draugija ant jūros kranto susikurti laužą ir likti nakvynei po žvaigždėtu dangum. Ryte, bangoms skalaujant kojas, ramiai renki gintarus, ieškai audros išmestų jūros krovinių liekanų. Tuo tarpu Palangos Basanavičiaus gatvė springsta trečiarūšės estrados nuodais, o pajūris pilnas Budulių, daužančių butelius ir dergiančių kur pakliūva. Bet daugeliui lietuvių tai vis dar lyyyygis.
Latvijoje pramogauti žiemą tikrai geriau nei Lietuvoje. Mūsų slidinėjimo trasos – apverktinos būklės. Birštono valdžia apskritai žiemai keltuvų neparuošė. Tuo tarpu Latvijoje puikių slidinėjimo trasų su visa infrastruktūra – nors tvenkinį tvenk. Nuvažiuoji kad ir patį paprasčiausią kaimelį, o ten, atstatomo dvaro teritorijoje (griūvantys dvarai – dar viena Lietuvos bėda) veikia visa sistema: „varlinukas“, slalomo ir snieglenčių trasa, slidinėjimo mokytojas. Na, ne Austrija... Bet ir ne Lietuva. Štai kodėl savaitgaliais prie Latvijos sienos susidaro lietuviškų automobilių eilės. Nors esame toje pačioje klimato juostoje, savo pinigėlius paliekame broliams latviams. Tegul džiaugiasi. Nes, jei teisingai suskaičiavau, jie mums krauna rezultatu 4:3. O juk dar neskaičiavau puikių kaimynų pasirodymų žiemos sporto šakose ir futbole. Bet apie tai – kitą kartą.
Rašyti komentarą