Tuo metu, kai pasaulinė knygų rinka lūžta nuo amerikietiškų trilerių, siaubo romanų ir detektyvų, įdomu žvilgtelėti ir į tai, kas vyksta „senutėje Europoje“. Juolab kad europietiška literatūra mums – bent jau savo šaknimis – turėtų būti artimesnė. „Prancūziškuoju Kingu“ tituluojamo siaubo rašytojo Jeano Crhistophe‘o Grange‘o romanas „Juodoji linija“ yra puikus europietiško trilerio pavyzdy, įrodantis, kad ir Europoje sugebama sukurti tai, kas gali sulaikyti skaitytojo kvapą iki paskutinio puslapio.
Jean Chirstophe Grange „Juodoji linija“. „Baltos lankos“, 2006.
Šiuolaikinis Prancūzijos rašytojas J. C. Grange‘as toli gražu nėra naujokas nei literatūros, nei kino pasaulyje. Ne veltui iki šiol net trys jo romanai jau buvo ekranizuoti, o ne taip seniai Lietuvoje itin gerai sutiktas filmas pagal jo romaną „Purpurinės upės“ pelnė rašytojui pasaulinę šlovę. Kritikai teigia, kad J. C. Grange‘o trileriai išsiskiria kinematografiniu vaizdu, puikiai suderintais paslapties, mistikos, kraujo ir siaubo elementais. Vos prieš porą metų originalo kalba pasirodęs romanas „Juodoji linija“ tiktai dar kartą patvirtina šiuos kritikų teiginius ir leidžia pažinti tamsiąją žmogaus sielos pusę – tą, prie kurios nesugebėsi prieiti šiaip sau. Tam nepasirengęs.
Pagrindinis šio romano herojus – žurnalistas Markas, visą savo gyvenimą svajojęs parašyti romaną, tačiau likimo jėga nubloškė jį iš pradžių į paparacų luomą, o po to „pasinešė“ į kriminalinę žurnalistiką. Susidomėjęs Malaizijoje įkalinto giluminio nardymo pasaulio čempiono Žako Revendi istorija jis pasiryžta išsiaiškinti, kas vyksta serijinio žudiko galvoje: kas ir kodėl jį nuolat stumia žudyti.
Naujuoju Lietuvos prekės ženklu tampančio Hanibalo Lekterio personažas greta prancūzų giluminio nardymo čempiono galėtų atrodyti kaip grubus nevėkšla. Rafinuotai, su precizišku tikslumu žudikas pjausto savo aukų kūnus, įrėždamas nardytojo peiliu įpjovas išimtinai ant savo aukų venų, šviežias žaizdas užtepdamas gydomuoju medumi tam, kad vėliau vienu metu galėtų išleisti iš kūno visą kraują. Tik vėliau, pakaitinus žvakės liepsna, ištirpęs medus atveria visas kūno žaizdas, paskandindamas „Nuskaistinimo kambarį“ kraujo ežere.
Jau iš romano pavadinimo nesunku susidaryti įspūdį, kad šis detektyvas parašytas „noir“ stiliumi. Tai reiškia, kad žudiko advokatas būtinai „dulkins“ nepilnametes tailandietes, kalėjimo direktorius bus aktyvus gėjus, kuris susijaudina mušdamas pirmą kartą už grotų papuolusius jaunuolius, visos siaubo ir smurto scenos bus aprašomos nuodugniai, su smulkmenomis ir kone japonišku sadizmu. Kita vertus, autorius, matyt, ir turi tokį tikslą – šokiruoti savo skaitytoją ir pateikti jam solidžią baimės porciją, kad užtektų jos bent jau iki kito ryto.
Taip, „Juodoji linija“ kaip romanas „suvalgomas“ itin lengvai. Nė nepastebi, kaip įsikabini į knygą tokiais kibiais pirštais, kad nesinori jos paleisti. Reikia pasakyti, kad romanas „nukaltas“ pagal visus modernaus trilerio ypatumus. Intriga ir nenutrūkstantis veiksmas, nuolat kaitaliojama perspektyva, psichologiniai žmogaus sąmonės labirintai ir itin vaizdingos scenos užburia greičiau, nei spėji susiorientuoti, kad pasakojamas siužetas vietomis galbūt šiek tiek ir prasilenkia su sveika logika. Bet juk trilerius mes renkamės pramogai, ar ne tiesa? Taigi ir logikos pramogaujant verčiau atsisakyti.
Gana gudriai J. C. Grange‘as pasitelkia ir epistoliarinio romano elementus tam, kad detektyvinė fabula įgautų ir papildomų niuansų. Atskleisti siužetą būtų tas pats, kas iškart atimti iš būsimų skaitytojų pusę skaitymo malonumo, tad apie tai daugiau nekalbėsime. Meilės istorija, iš pradžių atrodanti banaloka, ilgainiui tampa visai patraukli. Kad ir kaip būtų keista, kai kuriose J. C. Grange‘o romano vietose galima įžvelgti ir kultinio japonų autoriaus Haruki Murakami įtaką – galima būtų patikrinti „Wikipedia“, kiek šio rašytojo romanų buvo versta į prancūzų kalbą.
Pramoginiu ir į jokias menines aukštumas nepretenduojančiu savo romanu J. C. Grange‘as tarsi nori pasakyti, kad juodoji linija, tamsos ir blogio linija tėra tik riba, minutė ar sekundė, skirianti žmogų nuo to, kada jis jau tampa „nebežmogum“. Kai nusprendi atlikti kažką bloga, užvaldo sveikam protui nepavaldus kerštas, pyktis ir neapykanta. Kada tenka laviruoti ant slidaus lieptelio tarp in ir jan, juodo ir balto, nesunku paslysti, o tada jau – pats žinokis, kur pataikei. Nors gali būti, kad tai tėra tik asmeninis recenzento įspūdis.
Verdiktas paprastas: praleisti savaitgalį su romanu „Juodoji linija“ tikrai verta. O tikriems siaubo gurmanams, pasiilgusiems mistikos, ritualinių žmogžudysčių, smegenų preparacijos ir gėrio bei blogio kovos – ypač. „Purpurinės upių“ ir „Vidoko“ scenarijaus autorius puikiai išmano tai, kad knyga yra vertingesnė nei filmas. Dėl vienintelės priežasties – žmonės ją skaitys kur kas ilgiau, tai yra kur kas ilgiau išbus rašytojo kuriamame siaubo pasaulyje.
Rašyti komentarą