Rudenį viskas darosi po truputį pilka, net ir žmonės traukiasi į save, pilkėja, galvoja apie šildymo sezoną, šiltą sriubą, mylimo kūno kauburį prie šono. Tokiu metu žmonės troleibusuose stovi arčiau vienas kito, į namų duris pasibeldžia per vasarą išsibarstę draugai arbatos mėgėjai. Pasitaiko, kad mainais už arbatą jie kyšteli finansinės laisvės pereinant prie alternatyvios ekonomikos pažadą.
Koks šviesesnis žmogus, kuriam rudens vakarais pakanka papildomo juoko žiūrint televizijos laidas, numotų ranka – netgi globaliame pasaulyje neįmanoma nei energetinė, nei finansinė nepriklausomybė. O aš taip apsidžiaugiau seniai nematytų draugų šypsenų šiluma ir naiviu tikėjimu naujos ekonomikos principais, kad timptelėjau už rankovės artimą savo ir atsidūriau dailioje amfiteatro apvalumo viešbučio salėje, kur vyko seminaras apie finansinę laisvę. Norėjau sužinoti, kas taip paveikė žmones, prie kiekvieno arbatos puodelio kramsnojančius verslo, kuris daromas beveik nieko nedarant, idėjas.
Vyrai ir moterys, jauni ir seni, labinosi vieni su kitais tarsi geriausi draugai. Vyrai aptarinėjo reikalus, moterys zujo aplink, stengėsi sukurti komforto zonas naujai atėjusiems – šypsenomis, jaukiais pokalbiais, apraizgydamos nematomomis tobulos bendruomenės gijomis.
Vėliau į sceną iššoko toks mažas kostiumuotas vyrukas labai patenkintu apskritu veidu ir paskelbė: „Dabar pilkiems žmonėms yra sunku. O šį verslą gali daryti netgi žmonės, kurie laukiasi.“ Žmonės, kurie laukiasi, džiaugsmingai atsiduso. Visi kiti kaip pašėlę konspektavo naujosios ekonomikos modelį: XXI amžiuje nedirbti gali leisti tik mažoji franšizė, tiesioginiai pirkimai iš gamintojo ir tinklinio marketingo schema, padarysianti visus verslininkais ir sėkmingais žmonėmis. Tereikia susirasti mokytojus – jais greičiausiai taps sutuoktinių pora, pakvietusi į seminarą, paklausyti jų pasakojimų, paskaityti tnklinio marketingo „tėvukų“ knygelių, investuoti 40 litų, ir tu jau gali laisvai apsipirkinėti internete, rinktis kokybiškus produktus, tapti verslo partneriu, pasiekti visišką finansinę laisvę ir visas savo svajones.
O vėliau atplauks jachtos, atriedės nauji automobiliai ir tapsite savo malonumui į darbą vaikštančiu piliečiu, kuriam turtus – neaktyvias pajamas – į kojinę krauna bevardžiai aitvarai, kitaip sakant, kiti tinklažmogiai.
„Informacijos amžiuje žmogumi rūpinasi pats žmogus“, – pareiškė lektorius, papasakojęs, kaip kartu su žmona ilgai planavo savo gyvenimą – gana pilką gyvenimą, kol neatrado prosumentinės ekonomikos, kai prisiklausę rekomendacijų žmonės pamiršta prekybos centrus ir žengia į tinklo bendruomenės lygį.
Mano skrandyje jaukiai kliuksėjo arbata, mano svajonės visai atitiko postmodernios visuomenės tinklažmogio, už gryną pinigą nepriimančio nė vieno pranašo žodžio. Tie pranašai tikrai buvo įkyroki, timpčiojo už nervų skatindami pamėginti, prisijungti, įsigilinti į jų pilkam žmogui nesuvokiamą ekonominę ir socialinę utopiją, cituodami ne informacijos visuomenės tyrinėtojų, o „kaip uždirbti milijoną nedirbant“ guru žodžius. Tikiu, kad žmonėms, iš tolo užuodžiantiems finansinių piramidžių tvaiką, pamažu šiaušėsi plaukai.
Ir jau vėliau, geriant kavą, toji anksčiau smagi draugų pora kalė mums į galvas: juk nenorite būti pilki, nesėkmingi žmonės, juk nenorite visą gyvenimą dirbti ir negalėti leisti sau kartu su mumis nuvažiuoti į Paryžių. Ir negalėti sau leisti supažindinti su visą pasaulį keičiančiu verslo bei gyvenimo modeliu savo draugų.
Ruduo – toks korektiškas metas, jis pratina mūsų kūnus ir širdis prie būsimo pilkumo lėtai ir kantriai. Todėl išėjusi iš viešbučio salės į lietų tik šyptelėjau. Utopijos kuriamos ir žlugdomos, žmonės tampa sėkmingi ar juokingi, bet tikriausiai labiausiai pasiseka tiems, kurie tiki. Įtiki finansine laisve, pasiekiama jaukiai pasėdėjus seminare, išmokus skalbti ausis draugams kalbomis apie laisvos rinkos gėrybes, nuraškomas prisijungus prie hierarchija grįsto tinklo. Arba, kaip aš, tiki laisvai pasirenkama draugyste be išskaičiavimo ir gerų idėjų bei sunkaus darbo atsiperkamumu: kada nors, šiame ar kitame gyvenime.
Kas žino, kurie iš mūsų gers arbatą iš porcelianinių puodelių visuomet žaliuojančiose pievose?
Rašyti komentarą