Buvęs bendraklasis pranešė visam virtualiam draugų tinklui, kad per muštynes Londone su juodukais prarado du dantis. Mestelėjo tai įrodančią nuotrauką su grėsminga švarple ir pasigyrė, kad šitaip keliaus į krepšinio rungtynes Panevėžyje, Vilniuje ir Šiauliuose. Laimei, kažkur tarp Panevėžio ir Vilniaus dantys atsirado, ir vaikinas tapo visai reprezentatyviu krepšinio gerbėju.
O kaip mūsų miestai? Jeigu tai būtų „Eurovizijos“ konkursas, tūkstančiai gerbėjų akylai stebėtų, kaip blizginasi „išrinktasis“ miestas. Krepšinis, žinoma, dalykas rimtesnis, daugiau dėmesio tenka arenoms ir „teisingiems“ užkandžiams bei atributams, kurių reklamas išmokstame mintinai. Bet ar paprastam miesto piliečiui ar užsieniečiui turistui matyti, kad Lietuva prieš čempionatą kiek padailino kiemus ir gatves, nudrengtus fasadus ir kiečių okupuotas pieveles?
„Panevėžys kaip Panevėžys. Kaip buvo kaimas, taip ir liko“, – konstatavo vienas iš rungtynių maratono šiame mieste grįžęs pilietis, apsižiūrėjęs, kad nei gatvių gražumu, nei pastatų tvarkingumu, gėlių gausumu ar parkų dailumu progos susižavėti neturėjo.
Vietoje to akis badė, kaip užsiminė kai kurie užsienio spaudos žurnalistai, provincijos skurdas.
Atvirai prisipažinsiu – nesitikiu, kad lyg burtų lazdele mostelėjus būtų ėmę tiestis naujos lygios gatvės ir šaligatviai, pastatai vaiduokliai virsti tvarkingais daugiabučiais, mokyklomis, biurais, spalvingomis kavinėmis ir parduotuvėmis. Tik jei jau laukėme šio renginio tiek dešimtmečių, gal derėjo kritiškiau apžvelgti savo teritoriją ir pamėginti kurti tvarkingos, skonį turinčios visuomenės vaizdą? Nebūtinai grandiozonėmis – patirtis rodo, kad šios mums dažniausiai baigiasi išsekusiais ir nežinia kur nutekėjusiais pinigais, pykčiais ir trapiais rezultatais – priemonėmis, o bent jau sugriežtėjusiu požiūriu į miestų viešųjų erdvių tvarką.
Mėginimų, žinoma, buvo. Štai viena sostinės gyventoja džiūgavo, kad pagaliau vėl atgijo stotelėse įtaisytos švieslentės, rodančios, kiek minučių liko iki autobuso ar troleibuso atvykimo. Juk ši praktiška naujovė kurį laiką buvo tiesiog „išjungta“. Kita pastabi pilietė užfiksavo, kad prieš čempionatą miestai kuo gražiausiai nusiskuto savo vejas ir net apgenėjo krūmus, trukdančius žvelgti į upes. Kai kurie netgi sprendė viešųjų tualetų klausimą, kuris iki šiol būdavo aktualus tik patiems miestiečiams, o ne valdantiesiems. Vienas kitas sugebėjo iš tiesų susiskaičiuoti savo turimus tualetus ir palyginti gautą rezultatą su gyventojų skaičiumi.
Kasdien šyptelėdavau, kai, eidama Gedimino prospektu, žvilgtelėdavau į šiukšliadėžę, paverstą krepšinio lenta – tikėjausi, kad humoras padeda su šiukšliažmogių mentalitetu kovojantiems lietuviams tapti taiklesniems. Galų gale, maži gražūs dalykai bet kokį miestą daro įdomesnį, jaukesnį.
Tačiau negi tai ir viskas? Kaunas nusigramdė nuo šaligatvių plytelių žolę ir išsiplovė požemines perėjas, sutvarkė riedučių sporto aikštelę, užpuolė ir pradėjo naikinti Sosnovskio barščius, karpė krūmus ir kuopė nelegalius sąvartynus. Panevėžys užsiveisė naujų gėlynų ir fontanų, išdažė suolelius pagrindinėje aikštėje, instaliavo menų. Alytus, Šiauliai ir Vilnius taip pat neatsiliko. Tik ar ilgam?
Kai kurių miniatiūrinių miestelių seniūnai ir merai problemą sprendžia paprastai: sušaukia bendruomenę, sukrauna laužą kokiai šventei, padaro talką kokiam gėlynui, pasamdo vietinius auksarankius kokiam suoleliui sumeistrauti, net patys perka gėlių vazonus ir kabina juos ten, kur labai trūksta spalvų. Kai kurie dar įsigudrina padaryti taip, kad vejos būtų tvarkingos kasdien, ne tik per didžiąsias šventes, o damos, sekmadieniais eidamos į bažnyčią, kulniukais neįsmegtų į šaligatvių duobes. Ir kad praeivis skeptikas, savo automobilio ratu kluptelėjęs į duobę gatvėje, nekeiksnotų: „Krepšinio čempionatas atėjo ir praėjo, o (ne)tvarka liko ta pati“. Tik kaip jiems tai pavyksta?
Rašyti komentarą