„Mano tėvukas 1918 metais, po karo, nuėjo į svečius. Ten jam pasiūlė pomidorų. Tėvukas nežinojo, kas tai per daiktas, nemokėjo jų valgyti. „Ačiū, tai kad aš nelabai juos mėgstu“, – atsakė. Paskui atsisėdęs stebėjo, kaip kiti juos valgo, ir išmoko“, – tokią istoriją papasakojo maloni senolė, į kurios namus mane atsitiktinai atbloškė žvarbokas rudeninis vėjas – draugė ėjo nunešti savo naujajai šeimininkei nuomos, aš prisišliejau į kompaniją, ir galiausiai abi patekome į svetingų namų spąstus.
„Mūsų namai kuklūs, gyvename paprastai, bet svečių be vaišių neišleidžiame“, – kelią link durų užstojo gėlėtą prijuostę pasirišusi senolė, iškart ėmusi tarškinti puodelius, traukti iš lentynų geriausius šaukštelius ir arbatas.
Patekome į tvarkingą svetainę, kurios lentynose iš nuotraukų šypsojosi keli prezidentai – Antanas Smetona, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, ant sienų kabojo vienas kitas šventas paveikslas. Ant stalo – šviežias varškės sūris, pomidorai, sviestas, duona, sausainiai, šeimos vertybe tapę pasidabruoti peiliai ir šakutės. Lėkštutės sudėliotos tarsi praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio vadovėlį inteligentiškoms panelėms perskaičius: stovi prieš pat kėdes, po jomis – daili staltiesė.
Šeimininkė sukruto kaisti vandenį, raginti prisėsti, nes nė vienas svetys iš šių namų nežengė be vaišių. Ypač jaunas svetys, kuris, senolės akimis, visada būna alkanas, skubantis ir trykštantis naujienomis.
Esama žmonių, kurie sako, jog mandagumo gėlelės Lietuvoje nuvyto atslinkus juodam sovietmečio debesiui. Gali būti ir taip – sėdėdama svetimoje svetainėje, gerdama nepažįstamos moters arbatą prisiminiau senų žmonių pasakojimus, kad, kai Smetonos laikais ėjo į mokyklą, mokytojai karštai mokė juos mandagaus elgesio ir deramos laikysenos. Atrodė, kad mus vaišinanti moteris, nors nesegėjo perlų ar nenešiojo kostiumėlio, nors gerokai šlubavo vaikščiodama ir kartais ilgokai klaidžiodavo po prisiminimų laukus, to „smetoniško“ ir nuoširdaus mandagumo turi pakankamai. Išmokto, įgimto?
Klausiausi, kaip ji gražiai kalba apie buvusius nuomininkus, apie netrukus ateisiantį santechniką, savo anūkus, kaimynus, buvusius bendradarbius. Puikiai žino savo buvusių nuomininkų pasiekimus, jais didžiuojasi.
Arbatos sušildytais skrandžiais, malonių ir jaukių šnekų pilnomis ausimis atsidūrusios gatvėje, susižvalgėme: nebuvo jokių burbuliavimų apie beviltišką jaunimą, mažas pensijas, sunkų gyvenimą, prastą valdžią ir kitas negeroves. Net keista – gyvena sau žmogus paprastai, gal net prastai, susigyvena su į raukšles ant veido susimetusiomis bėdomis, užkonservuoja jas ir dalijasi tik gerumu, vaišėmis, nuoširdumu.
Grįžtame į tamsias gatves, susiradome kiekviena savo namus, o rytoj – jau kita diena, jau po didžiosios Rugsėjo 1-osios, ir ką tik privačioje mokykloje įsidarbinusi jauna mokytoja dalijosi įspūdžiais: „Čia kitokie vaikai, turčių. Kai kuriuos atveža asmeniniai vairuotojai. Kaip pirma diena? Gąsdino, kad šeštokai jau ir labai toli pasiunčia. Bet man jie buvo šventi kaip avinėliai.“
Mokytoja dar jauna, vis tiek labiau idealistė nei realistė, pasiryžusi mokyti „smetoniško“ mandagumo ir išpuikusius mokinukus, ir jų tėvus. Galbūt reikėtų jai papasakoti, kad viename sostinės daugiaaukščių miegamajame rajone gyvena senolė, į kurios svetainę būtų galima atvesti ekskursiją mandagumą, svetingumą, atidumą kitam žmogui primiršusius piliečius? Tiesiog išgerti puodelį arbatos.
Rašyti komentarą