Artėjant mokslo metų pradžiai įdomu sužinoti, kaip šiandien garsiems asmenims kadaise sekėsi krimsti mokslus, kokius pažymius jie gaudavo, ar daug pastabų mokytojai prirašydavo dėl kokio nors išdykavimo. O gal vidurinėje mokykloje tie žmonės buvo geručiai, ramučiai ir visada pažangūs?
Pavartyti prisiminimuose mokyklines pažymių knygeles, pažvelgti, kokių jose buvo pažymių ir pastabų bei ką pikantiška jos gali atskleisti, paprašėme aktoriaus Gintaro Mikalausko, dainininkės Birutės Dambrauskaitės, renginių vedėjos Laimos Tamulytės-Mamos Rock'n'Roll ir charizmatiškosios šokėjos Kristinos Navickaitės-Tinos.
Pirmūnas - tik pirmoje klasėje
Aktorius, laidų ir renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas namie nelaiko senų mokyklinių pažymių knygelių, bet sakė turįs gerą atmintį, todėl galįs išsamiai apie jas papasakoti. Pirmiausia pašnekovas paaiškino, kad jo vidurinės mokyklos baigimo atestato vidurkis buvo 4,1 pagal penkiabalę sistemą. O knygelėse įvairių pažymių pasitaikydavo. „Pirmūnas buvau tik pirmoje klasėje, - šypsodamasis prisipažino žinomas aktorius. - Nemėgau tiksliųjų mokslų, nors uždavinius galėjau spręsti užsimerkęs. Patiko fizika, mokytojas - dabar profesorius - labai įdomiai ją dėstė. Tačiau būdavo taip: kai atsakinėdavau, gaudavau ketvertus ir penketus, bet nepadarydavau namų darbų, todėl man rašydavo dvejetus. Galiausiai trimestre iš fizikos turėdavau trejetą. Kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, buvau labai susipykęs su matematikos mokytoju. Jis nenorėjo man leisti stoti į aktorinį. Priėmimas į tuometę Lietuvos konservatoriją vykdavo liepos mėnesį, į kitas aukštąsias mokyklas - rugpjūtį. Kai mane priėmė, atėjau į mokyklą ir raštinėje „trinktelėjau“: „Brangieji, aš įstojau!“ Matematikos pažymys atestate buvo trejetas.“
G.Mikalausko lietuvių kalbos ir literatūros žinios mokykloje vertintos ketvertais. „Dėl penketų reikėjo „zubrinti“, o aš šito nemėgau, - tvirtino aktorius. - Viską dariau „su protu“. Tėvai - jie buvo išsiskyrę - nebausdavo manęs už pažymius. Mokslai buvo mano reikalas. Sakydavo: jei nesistengsi, nieko nepasieksi.“ Kurį laiką G.Mikalauską augino močiutė, vienus metus jis gyveno pas tėvą. Šis, pamatęs blogų vertinimų, nenorėdavo pasirašyti pažymių knygelėje. Gintaras turėdavo pasistengti ir gauti aukštesnių įvertinimų. Tada knygelėje atsirasdavo tėvo parašas. „Negaliu sakyti, kad buvo kokių nors represijų, be to, manęs jomis nepagąsdinsi“, - juokėsi aktorius.
Visada kaltas dėl išdaigų
G.Mikalausko pažymių knygelėse mokytojų surašytas pastabas tikriausiai būtų galima sudėti į knygą - tiek daug jų turėjo. „Nebuvau chuliganas, - tikino Gintaras. - Tačiau pastabų gaudavau įvairių: „pabėgo iš pamokų“, „davė į ausį“, „per pamoką buvo nedėmesingas“, „neruošia namų darbų“... Nors man tiesiog ne visada buvo įdomu mokytis.“ G.Mikalauskas gilindavosi tik į tai, kas jam atrodydavo svarbu. Tiesa, ramus niekada nebuvo. „Jeigu mokykloje kas nors ką nors iškrėsdavo, visada likdavo kaltas G.Mikalauskas, - šaipėsi pašnekovas. - Mano elgesys net buvo vertinamas kaip nepatenkinamas.“
Aktorius teigė, jog savo vaikams niekada nedarė spaudimo dėl pažymių. Nes jie neatspindi turimų žinių. „Pažymys reikalingas mokytojui, ataskaitai, - mano Gintaras. - Prisimenu mokinį, kuris knygas angliškai skaitydavo, tačiau penketų už šios kalbos žinias negaudavo. Taigi gali puikiai mokėti dalyką, bet turėti blogą pažymį. Juk mokytojas, kuris vertina, - taip pat žmogus. Jis turi savo nuostatų, supratimą. Jaunam žmogui svarbiausia - gauti žinių, o ne gerų pažymių. Kvaila, kad kai kas, baigęs mokyklą prieš 20-30 metų, vis dar negali atleisti vienam ar kitam mokytojui už tai, jog šis spaudė arba nejautė simpatijos. Tačiau yra ir tokių, kurie džiaugiasi: gerai, kad spaudė, kitaip nieko nebūčiau pasiekęs.“ Tiesa, aktorius supranta - nuo mokyklinių balų priklauso, ar sėkmingai pavyks siekti aukštesnio išsilavinimo, bet jam tai neturėjo didesnės įtakos, nes stojant studijuoti aktorinio meistriškumo svarbiausia - kūrybinis trijų turų konkursas.
Ar, pasižiūrėjus į nevykėlį ir daug pasiekusį žmogų, galima atspėti, kokius pažymius jis gaudavo mokykloje? Ką apie tai mano G.Mikalauskas? „Nežinia, kada ir kas žmogui nutiko, - svarstė pašnekovas. - Galbūt jis buvo penketukininkas ir mokyklą baigė aukso medaliu, bet vėliau gyvenime įvyko kokia nors nelaimė ir sulaužė jo valią, charakterį, likimą...“
„Spėdavome tik pavalgyti“
Dainininkei Birutei Dambrauskaitei nuo mažens rūpėjo tik muzika. Ji mokėsi tuometėje M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Klausiama, gal turi išsaugojusi anų laikų pažymių knygelių, atlikėja papurtė galvą. Tokių dalykų ji nearchyvuojanti, juolab kad mokykloje negalėjo pasigirti gerais pažymiais. Tada aukščiausius vertinimus - penketus - B.Dambrauskaitė gaudavo iš muzikinių dalykų. Tačiau kiti pažymiai buvo prastesni. Klausiama, kokių gaudavo daugiausia, dainininkė neslėpė: „Ketvertų ir trejetų. Mokiausi šiaip sau. Vos išlįsdavau be pataisų. Mokytis nebuvo kada. Apskritai neturėjau vaikystės. Iš namų išeidavau aštuntą ryto, o grįždavau vakare. Knygoms skaityti nelikdavo laiko, nes būdavome labai užsiėmę. Visą dieną muzikuodavome - tai choras, tai solfedis, tai harmonija, tai dar kas nors. Spėdavome tik pavalgyti.“
„Čiurlionke“ vadinamos mokyklos auklėtiniams labiausiai rūpėjo muzikos ir meno disciplinos, o ne vidurinėje mokykloje dėstomi dalykai. Patiko tik kai kurios pamokos. „Lietuvių kalbos gramatiką išmokau gerai, klaidų niekada nedarau, bet temų nemokėjau rašyti“, - nuoširdžiai kalbėjo dainininkė.
Už dvejetus tėvas lupdavo Daugiau>>
Rašyti komentarą