Meškeriotojų, poilsiautojų, turistų teises prie vandens telkinio saugo ne vienas įstatymas. Kad jie prieitų, privaloma palikti mažiausiai 5 metrus pakrantės. Čia neturi būti jokių statinių, tvorų, šunų ir panašių dalykų. O kas gina privačių valdų savininkus nuo tokių „erelių“, kurie buvimą gamtoje supranta tik kaip progą palėbauti ir pašiukšlinti?
To LŽ klausė prie Siesarties upės Ukmergės rajone įsikūręs ūkininkas, prašęs neviešinti jo pavardės, kad nebūtų kerštaujama. Žmogus pasiūlė kurią nors savaitgalio dieną atvažiuoti į jo sodybą ir pasigėrėti turistų poilsio gamtoje vaizdais.
Pamaniau - kodėl ne? Ne kartą esu kritikavęs turtuolius, aptvėrusius savo valdas iki pat vandens. Bet kodėl nepabūti ir kitoje barikadų pusėje?
Pirmiausia nutariau išžvalgyti padėtį vienas. Palikau savo automobiliuką tolėliau ir ėmiau leistis prie upės. Rugpjūčio vidurys, todėl žolė - iki kelių, krūmai taip pat beveik neįžengiami. Šiaip taip pasiekiau vandenį. Siesartis šioje vietoje iš abiejų pusių apsupta tankių nendrynų, krūmynų ir dilgėlynų.
O štai ir to žmogaus sodyba. Iš tolo šviečia namas ir trumpai nukirpta pieva bei jurginų kolekcija upės pakrantėje. Jokių tvorų, užkardų, užrašų „Privati valda“, kurie taip nervina keliautojus. Maža graži ir prižiūrima upės pakrantės dalelė.
Už sodybos - vėl nendrynų ir dilgėlynų atvašynai abipus Siesarties. Čia jau valdiška žemė, ir ne bet kokia - Siesarties kraštovaizdžio draustinio. 745,66 ha čionykščių apylinkių draustiniu paskelbtos 1992 metais, kad būtų, kaip skelbia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT), išsaugotas Siesarties upės slėnio kraštovaizdis su raiškiomis erozinėmis formomis ir žiobrių nerštavietės.
Teisės aktai draudžia kraštovaizdžio draustinio teritorijoje naikinti ar žaloti reljefo formas ir saugomus objektus, kasti durpes, įrengti karjerus ar sąvartynus, statyti pramonės įmones ir kitus aplinką teršiančius pastatus, sodinti panoramą užstojančius želdinius ir t. t.
Šlapinasi priešais langus
Ateina sodybos šeimininkas ir kviečia apžiūrėti jo darbų. „Kai nusipirkau ant šio upės kranto stovėjusį namą ir nutariau jį rekonstruoti, daug kas mane laikė kvailiu - taip čia buvo apleista. Iš upės ir pakrančių išvežiau 8 savivarčius šiukšlių. Kaip matote, dabar čia pieva ir gėlynai“, - rodo savo valdą žmogus.
Taip jam kalbant upėje už nendrynų išnyra baidarininkų galvos. Plaukia! Varydami prieš save antį su penkiais ančiukais, atskrieja keletas laivelių. Neria į vieną slenkstį, į kitą ir išlekia į ramų užutėkį. O čia - tokia viliojanti nušienauta pievelė palei sodybą...
Skaičiuoju: prie šios pievos prisišvartuoja jau penkios baidarės, dešimt, penkiolika... Išlipę turistai rąžosi, mankština aptirpusias kojas. Merginos sulenda į ūkininko pasodintas eglaites, netrukus grįžta. Vaikinai ne tokie kompleksuoti: čia pat, nesitraukdami nuo baidarių, prasisagsto kelnes ir laisto pievą.
Gyvenamasis namas - už keliasdešimties metrų, beveik visi jo langai žiūri į upę ir pievą. „Ir šitaip vasarą kasdien, o savaitgaliais - nuo ryto iki vakaro. Bet čia dar pusė bėdos, - sako sodybos šeimininkas. - Kai plaukia girti, o taip būna labai dažnai, iškrinta iš valčių, atėję reikalauja alkoholio, lenda į mūsų daržą. Sykį išlipo pievutėje porelė jaunuolių - vos laikosi ant kojų. Sukrito čia pat ir mylisi.“
„Neištvėrusi nuėjau drausminti, - įsiterpia ūkininko žmona, - bet jie atrėžė: „Mes iš Vilniaus! Dešimtą klasę baigėm - mums šventė!“ Dar gėdinau, tad mergaitė pakilo ir nusilengvino mūsų akivaizdoje.“ Daugiau>>
Rašyti komentarą