Miniatiūrinis kurortinis miestelis, Dievo kišenė užmirštoje provincijoje. Truputis saulės, vietinės kavinės kieme sutūpęs poilsiautojų margumynas, iš visų jėgų besistengiantis išgelbėti vyno taurėse skęstančią vasarą. Skaičiau apie Vokietijoje gyvenančią senutę, jau penkiolika metų apsieinančią be pinigų, bet šie naujieji buržua į miestelius atsiveža visai kitokį gyvenimo stilių.
Atviros rinkos prakutėliai buržua atvirais veidais neakina kailinių ar papuošalų prabanga. Kurorte jų apranga patogi, bet padėtį išduoda prabangūs daiktai ir savimi pasitikinti laikysena. Jų pinigai menkesni nei naujųjų lietuvių, vadinamojo elito, valdžios ir žurnalų pažibų ar kitų šulų, o elgesys atvirai, kartais net naiviai, praktiškas.
Norėdama pagrįsti savo teiginius, traukiu iš atminties vasaros atminties paveikslėlį. Nuo teniso kortų į kavinę atplumpsi du kalno dydžio vyrukai – rodos, tik filmuose tenisas žavi grakštumu – mosuodami šimtus kainuojančiomis raketėmis. Nutrenkia jas po kojomis, triukšmingai stumdo kėdes, pabrėžtinai garsiai juokiasi, aptaria žaidimo subtilybes. Klesteli į kėdes, pabaido keletą žvirblių, pasprinsta jautresnis kavinės lankytojas. Vienas iš vyrų surinka: „Palmaaa!“
Iš kavinės kaip užsakyta išsirita besišypsanti padavėja. Buržua pageidavimai ištariami pabrėžtinai garsiai, ir tai suprantama, nes kuklesnių klientų akivaizdoje mėgaujamasi žodžiais „lašiša“ ir „steikas“. Viskas užgeriama alumi, sočiai užkandama garsiu juoku ir keiksmažodžių sausainukais, o padavėja Palmira šypsosi, laksto ten ir atgal, rieda tarsi spalvotas kamuoliukas. Kartą – prisiekiu, to neišsigalvojau – iš kavinės prieblandos išnyra žalia, karališkųjų princesių kostiumus primenančia suknele tviskanti ir palaidais plaukais paauglė, žengia lengvu žingsniu, nešdama druską, vos vos šypsosi, tokia trapi ir paslaptinga, tarsi iš senovinio paveikslo. Tikras kontrastas naujiesiems buržua, kurie smagiai atsikrenkščia ir, pagauti įkvėpimo, spjauna po riebų skreplį ant žolės, paskui paima iš aristokratiškų manierų paauglės rankų druską. O Palmira šypsosi, ir kavinėje daugėja vyrukų, kurie po teniso maukia alų, mosuoja rankomis, dirbtinai juokiasi ir skaičiuoja savo laimėjimus.
Tie mieli žmogeliai, kuriuos vadiname tipiškais smulkiais buržua, tie paprastuoliai, mandagiai prašantys padavėjų kavos ir čiaudintys į nosinę, čia nebesilanko, ir liūdniausia tai, kad jų niekas nepasigenda, padavėjai nedalija jiems šypsenų, aplinkiniai nežvelgia į juos susidomėję, nepritariantys, bet pavydūs.
Jeigu būčiau iš praktiškųjų XVII amžiaus olandų buržua, kalnais pirkusių tapybos darbus – bet daugiausia praktiškus, žemiškus, realistiškus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama gyvenamiesiems kambariams ir panašioms erdvėms, tikriausiai užsakyčiau nutapyti tuodu veikėjus miesčioniško dėmesio išalkusioje kavinėje. Arba ant gretimo stalelio alkūne pasirėmusią blondinę, nebejauną, įsivyniojusią į akį traukiančią kokteilinę suknelę, smulkias raukšleles slepiančią po saulės akiniais. Ji šypsosi šalia sėdinčiam vyrukui su šortais.
„Mane šmeižia... Nesu tokia... Jos taip sako...“ – nugirstu pokalbio nuotrupas.
Atrodo, naujieji buržua neprarado praktiškumo pojūčio ir meilės reikaluose: vyrukas klausosi linkčiodamas, tik kartą stipresniu keiksmažodžiu pritardamas pašnekovei, paskui siekteli jos rankos.
„Žinok, mane ne taip lengva „pakabinti“, – sako moteris ir žaviai šypsosi, ir keliasi nuo kėdės, kurios jai niekas neatitraukia, ir eina paskui buržua į tviskantį automobilį, ir pati atsidaro jo dureles.
Paslapčia žvilgteliu į likusią ant stalelio moters taurę – ak taip, ji tikrai gėrė putojantį vyną.
Rašyti komentarą