„Turim antrą dantį ir vaikštom įsitvėrę“, – parašė mano buvusi mokytoja ant savo „sienos“. Paprastai mes nelinkę kalbėti apie savo dantis, veikiau jau kalbame pro dantis, jei nesididžiuojame jais, o čia – še tau, ta suaugusi moteris jaukia šypsena taip apnuogino visus mažus džiaugsmus, susijusius su neseniai atsiradusiu kūdikiu, kad netgi susidvejino jos asmenybė.
Mes visi turime tas išeigines asmenybes, kurias ištraukiame į spintos ir apsivelkame, kai einame į pokalbius dėl darbo, pasimatymus, susitikimus su seniai matytais bendraklasiais („Žiūrėk, ji nepastorėjo, o jis verslininkas, koks neteisingas gyvenimas!“) arba žmonėmis, kuriuos širdyje laikome priešais. Bet jeigu būčiau tas kelių mėnesių kūdikis, ar aš norėčiau, kad mano nuogą, tikrąją, naivią asmenybę su dviem dantimis aptarinėtų ofisuose kavą geriantys žmogėnai?
Ak, mes mėgstame istorijas. Leonidas Donskis, kalbėjęs apie tikrąjį socialumą, gimstantį futbolo aikštelėje, tikriausiai niekuomet neliežuvavo prie kavos puodelio apie žmones, kurių auditorija nepažįsta, bet kuriems nuolat nutinka įdomiausių dalykų pasaulyje. Danties dygimas, atpasakotas su kraują kaitinančiomis detalėmis, gali tapti iš lūpų į lūpas sklandančia legenda. Danties dygimas, apskelbtas vienoje „socialiausių“ virtualių bendruomenių, staiga tampa pernelyg asmeniška, iškreiptai juokinga, negrabiai pateikta naujiena, liudijančia „supermamų“ infantilumą.
O gal tai tik vienatvė tinkle?
Neseniai mane pakvietė apžiūrėti krūvos nuotraukų iš atostogų šiek tiek egzotiškoje šalyje. Toks laisvalaikio leidimo būdas, kai kurių piliečių nuomone, yra malonus tik pačiam nuotraukas rodančiajam, nebent jis ar ji iš anksto būtų pasirūpinęs pilnų pilniausiais Dionisui gėdos nedarančiais indais. Vis dėlto man įdomu stebėti džiaugsminguosius žmonių gyvenimo momentus ir klausytis istorijų. Tik gal ne tuomet, kai supypsi nuotraukų autoriaus telefonas, o šis džiugiai šūkteli: „Pakomentavo nuotraukas!“ Tuomet kyla teisėtas pasipiktinimas, kad gal anas tipas tinkle komentavo geriau nei aš, sėdinti šalia, gal parašė kaip tik tą žodį, kuris tinka vertinant kelionių vaizdus, o mano nuomonė – nervingai kremtu alyvuogę, – tapo visiškai besvorė.
„Jau greit“, – įrašas ant pažįstamos „sienos“ reiškia, kad šiai liko vos kelios dienos iki gimdymo.
Pila šaltas prakaitas, nes bijau, tikrai bijau sulaukti nuotraukos, kurioje ji – gimdymo palatoje, truputį persikreipusiu veidu po vos pasibaigusios kančios, bet kartu ir labai laiminga, laikanti rankose mažytį gumulėlį, kuriame – naujas žmogus.
Ak, tiesa, jau esu mačiusi viešajai nuomonei pateiktą tokią nuotrauką su tiksliais paaiškinimais, kada tas naujasis žmogus atėjo į pasaulį, kiek svėrė, koks buvo jo ūgis ir pan. Gyvenimo kronikos, kurios prieinamos beveik bet kuriam piliečiui. Ar apsidžiaugtumėte, jei pirmąjį pokalbį dėl darbo patirtumėte su žmogumi, kuris matė, kaip atrodėte užmigęs su košės likučiais ant veido, skaitė, kaip valgėte smėlį per tetos gimtadienį ir turi nuomonę apie jūsų pirmąjį dantį? Ar ne įžūlu, kad tuo metu, kai jūsų tėvai į virtualų pasaulį paleisdavo „išeigines“ asmenybes, jūs visiems buvote rodomas toks, koks egzistuoti norėjote tik nuotraukų šeimos albumo tolimiausiame kamputyje pavidalu?
„Pasitikėjimo bendruomenės, – tikriausiai pasakytų kuri nors protinga mama. – Mano vaikų nuotraukas internete mato tik mano draugai“.
Negaliu paneigti, kad taip ir yra. Galbūt man neramu tik dėl to, ar du išdygę dantys – jau gerai, ar jau verta spausti „Patinka“, ar derėtų palaukti, kol atsiras visas komplektas? Ir ar parašyti, kad vaikučio motina šaunuolė, ar pagirti mažąjį dviejų dantų princą už pasiekimus, ar tiesiog pažymėti, kad jie abu atliko didelį darbą? Juokauju, žinoma. Bet vis tiek – galbūt ir mano mokytoja rymo prie išmaniojo telefono, laukdama mano komentaro?
Rašyti komentarą