Kaip pasirinkote kunigo kelią?
Pasakysiu paprasčiau – mane pasirinko tas, kuris aukščiau manęs. Kai atėjo mintis rinktis kunigystę, jos nuvyti nepavyko, taigi apsisprendžiau staigokai ir į seminariją įstojau 31 metų. Įstojus jau nebuvo kelio atgal. Tuo metu kiek kebliau buvo dėl veikiančių saugumo darbuotojų. Buvau iškviestas pasikalbėti, tardymas truko 6 – 7 valandas. Susilaukiau grasinimų ir „į galvą duot“ žadėjo. Tai tik sutvirtino ankstesnį pasirinkimą. Saugumas siūlė bendradarbiauti, bet šią mintį atmečiau iškart. Tais laikais labai gąsdindavo, tačiau jei neišsigąsdavai, visi likdavo nustebę ir nuginkluoti. Pasipriešinimas rusų valdžiai net užgrūdino mane. Tapau savarankiškas, pradėjau nebijoti grasinimų. Buvo daug gerų žmonių, kurie mane užstodavo.
Seminarijoje 5 metai praėjo nejučia. Moksluose nebuvau nei pirmas, nei paskutinis. Gal iš pradžių buvo kiek sunkiau, tačiau ėjau ne savo, o Dievo nubrėžtu keliu. Pabaigęs mokslus, dirbau Kėdainiuose. Nenorėjau, kad mane ten paskirtų kunigauti, tačiau kliuvo kaip tik į Kėdainius. Vis dėlto buvau jaunas ir pradžia buvo gera. Nejaučiau ilgesio, kad esu toli nuo namų ar nieko nepažįstu. Kėdainiuose dirbau kone 7 metus. Vėliau mane iškėlė į kitą vietą vėl 7 metams. Panašu, kad tuometinei valdžiai atrodžiau kiek pavojingas, nes į bažnyčią pritraukiau daug jaunimo.
Kartą perkėlė mane į tokią vietą, kur vietoje bažnyčios buvo tik sandėlys. Teko viską sutvarkyti ir tik tada kunigauti. Tačiau viskas buvo įdomu, sulaukiau daug žmonių pagalbos, tad parapija susikūrė labai jauki.
Ar nesunku dažnai keisti gyvenamąją vietą?
Pirmi persikėlimai buvo gal kiek sunkesni, todėl reikėjo priprasti. Dabar nejaučiu prieraišumo vietai ar materialiosioms vertybėms. Viską, ko man reikia, turiu su savimi. Kad galima būtų gyventi, užtenka lovos ir stalo. Nauja parapija kaip tik yra įdomu, nauji žmonės, nauja aplinka… Kunigystė yra gyvenimas. Pašauktasis atsisako visko. Gali būti beturtis, viską turėdamas, ir turtuolis, neturėdamas nieko. Daiktai laikini kaip ir aš pats.
Be įprastos kunigystės, esate ir egzorcistas. Kas paskatino tokiam darbui?
Dabar ateizmas yra daug didesnis nei anksčiau. Nebėra prievartos ir viskas leidžiama, tad žmonėms sunku atsirinkti, kas gera, o kas ne. Draudžiamas vaisius visada saldesnis. Visą laiką manyje buvo vidinis pasipriešinimas blogiui. Galbūt tai ir pastūmėjo tapti egzorcistu. Tiesiog vyskupas pranešė, jog apskrityje reikia tokio žmogaus. Galbūt šis darbas skamba labai mistiškai ir dažnai televizijoje ar spaudoje mėgstama juo manipuliuoti, tačiau net žiūrint filmus apie egzorcizmą, yra labai daug tiesos.
Pamenu filmą „Antikristas“, ten pasakoja apie jauno vyro gyvenimą. Labiausiai prisimenu tai, kaip herojus pavergė jaunimo širdis. Dabar vyksta panašiai, nes dauguma jaunimo atsiduoda lengvam gyvenimui ir patogumui. Gyvenime visgi reikia ne tik linksmybių, bet ir susikaupimo, o tam reikia valios.
Kada reikia kreiptis į egzorcistą?
Egzorcistas, paprastai kalbant, yra velnių varytojas. Ar daug žmonių yra apsėsti? Nelabai. Dažnai būna, kad širdyje negera ir norisi padaryti ką nors pikta, išsilieti. Tai tik mažos nelabųjų apraiškos, tačiau net iš tokių dalykų gali išaugti didelis blogis. Visos blogos emocijos yra lemiamos blogųjų jėgų, todėl kiekvieną dieną reikia apmąstyti poelgius bei kontroliuoti jausmus ir elgesį. Kiekvienas savo gyvenimą turi reguliuoti pats.
Visą netvarką pasaulyje padaro nelabasis. Iš to kyla daug problemų: alkoholizmas, narkotikai, karai, pyktis ir t.t. Sunku pasakyti, kada reikia kreiptis į egzorcistą, kaip sunku apibūdinti ir žmones, kurie būna apsėsti. Nėra konkrečių būdo bruožų, kurie labiau taukia blogį. Viskas priklauso nuo mąstymo ir sąmoningumo.
Jauni žmonės labai mėgsta spiritizmo seansus. Ar taip galima prisišaukti velnių?
Tai ir yra didžioji pradžia. Adatos, staleliai, lėkštelės.. Kartą girdėjau, jog dvasias kviesti reikia, priėjus prie eletros lizdo. Neva, iš ten ateis nelabasis. Tačiau vieta yra nesvarbi. Svarbu tikėjimas. Velnias yra netoli, todėl jį prisikviesti labai lengva. Ritualas nebūtinas, norint prisikviesti dvasių. Piktosios jėgos visada lengvai ateis ir pagelbės, tačiau anksčiau ar vėliau viskas atsisuks prieš patį žmogų.
Ar matėte piktąsias dvasias?
Prisipažinsiu, kad mane buvo aplankę piktosios dvasios. Kartą nedavė keletą naktų užmigti. Buvo, kad barškino į stogą… Kai ateina nelabieji, per kūną pradeda eiti šaltis ir žinai, kad piktosios dvasios šalia. Tačiau malda ir kryžiaus ženklas visada padeda. Dabar visada prieš keletą dienų jaučiu, jei koks nors apsėstasis nori paprašyti mano pagalbos.
Kur vyksta egzorcizmo seansai?
Žmonės dabar atvažiuoja patys, nes porą kartų važiuodamas į egzorcizmo seansą, patyriau nelaimių: sugedo automobilis, išsiliejo benzinas ir pan. Taigi vengiu tokių kelionių.
Apsėdimas būna ne visiems žmonėms, tad labai sunku atskirti, kada žmogus apsėstas, o kada serga, pavyzdžiui, psichine liga. Visgi malda parodo tiesą. Kartą, kai mokiausi tapti egzorcistu, teko dalyvauti viename egzorcizmo seanse. Tiesa, nors gerai žinojau kelią į Ramygalą, padariau didelį ratą aplinkui, neaišku, kieno vedamas. Ką išvydau ten nuvykęs, sunku nupasakoti. Jei to nematei savo akimis, niekada nepatikėsi. Žmogus nebevaldo savęs, pasikeičia balsas, net išvaizda. Susikalbėti su žmogumi yra labai sunku. Tą kartą apsėsta buvo moteris. Pradėjus melstis, ji galvą pasuko taip, kad, rodėsi, keista, kaip galva nenukrito. Moteris ne savo balsu vis klausinėjo: „Ko čia atvažiavai?“ Maldos truko ilgai, piktosios dvasios nenorėjo lengvai pasitraukti, tačiau niekada nereikia pasiduoti. Po seanso moteris visiškai pasikeitė, balsas sušvelnėjo ir atsirado šypsena.
Nelabasis visada nenori išeiti, tad reikia turėti daug ryžto ir kantrybės. Jokių derybų čia negali būti. Filme „Egzorcistas“ puikiai pavaizduotas velnio apsėdimas. Visiška tiesa, kad gali judėti daiktai ir pan. Italijoje buvusiame egzorcistų suvažiavime kunigai pasakojo, kad nelabasis jiems yra net įspyręs.
Koks įsimintiniausias įvykis buvo per visus darbo metus?
Kartą teko padėti 14 metų paaugliui. Tėvai pasakojo, kad vaikas buvo pernelyg aktyvus, nelankė pamokų, nesutarė su tėvais ir pan. Be kita ko, kiek keistoka buvo vaiko eisena. Visi manė, kad berniukas turi psichinę negalią, tačiau gydytojai nieko keista nerado. Tuomet pasikviečiau visą šeimą į mišias, bet liepiau būtinai dalyvauti abiems tėvams ir stebėti, kad vaikas nepabėgtų iš bažnyčios. Taip ir būtų buvę, jei tėvai nebūtų prilaikę berniuko. Pabandžiau pasikalbėti su vaiku, tačiau jis tylėjo. Vėliau berniukas papasakojo, kad kartą, einant iš mokyklos, labai panoro atsisukti atgal ir pažiūrėti. Atsisukęs už stulpo pamatė išnyrant veidą ir vėl pasislepiant. Po to įvykio berniukas nuolat jautė, kad kažkas yra šalia, kol nelabasis jį apsėdo. Pradėjus melstis viskas dar labiau paaiškėjo. Bažnyčioje padėjau kėdę vaikui atsisėsti, tačiau jis staigiai pakilo eiti lauk. Kartu su vaiko tėvu čiupom berniuką už rankų, nes kitaip nebūtume jo išlaikę. Vaikas pargriuvo ir ėmė daužyti galvą į grindis. Kai pakišau po galva ranką, jis pradėjo spardytis. Tada mama prispaudė sūnui kojas, kad vaikas nebespurdėtų. Po valandėlės iš burnos pradėjo veržtis seilės. Vaizdas buvo labai kraupus. Ilgokai teko melstis, tačiau viskam pasibaigus, vaikas liko gulėti lyg negyvas. Mama neiškentusi net tikrino berniuko pulsą, nes nebuvo tikra, ar jis gyvas. Po pusvalandžio vaikas atsikėlė, atsigavo ir pradėjo normaliai vaikščioti. Jis pasidomėjo paveikslais, ėmė klausinėti daug dalykų apie bažnyčią…
Ką manote apie būrėjas ir kortų magiją?
Už aiškiareges aš kalbėti negaliu. Vienos būrėjos esu paklausęs: „Kiek tu padedi ir kiek pakenki? Ar viską žinai?“ Juk dauguma pranašysčių yra tik geri psichologiniai triukai. Galbūt aiškiaregystė yra Dievo duota, tačiau tai masina žmones ir sukuria potraukį. Net jei turi galių, reikia valdyti jas protingai.
Net kortos nėra „švarus“ dalykas. Kol nebuvau egzorcistas, pats pažaisdavau kortomis, tačiau dabar žinau, kad jei paliesiu kortas, vakare širdyje jau bus negera.
Yra daug literatūros apie magiją ir burtus, tačiau ne viskas yra tiesa. Pačios knygos nėra pavojingos, bet reikia mokėti atsirinkti, kas yra tinkama, o kas ne. Dažnai po gražia kauke slepiasi blogis, tad nederėtų pasiduoti pigiems „blizgučiams“, o būti šviesos vaikais. Šioje žemėje esame keliautojai, sutinkame daug žmonių ir patenkame į daugybę nemalonių situacijų. Nereikia pasiduoti pykčiui ir blogoms emocijoms. Svarbu rasti ramybę savyje, tada bus gera šeimoje bei draugų rate.
Ko palinkėtumėte jaunimui?
Žmonėms noriu patarti nesidomėti per daug tuo, kas jų neliečia. Nereikia prisigalvoti nebūtų dalykų ir sau primesti velnio apsėdimo. Reikia branginti gyvenimą ir dorumą.
Suklysti gali kiekvienas, tiek kardinolas, tiek popiežius. Nereikai sutapatinti savęs su kitais ir atmesti religijos. Visi esame žmonės, todėl, turėdami Dievo dvasią, atsirinkime tiesą ir raskime savo šviesų ir teisingą kelią.
Rašyti komentarą