„Atvedė mums šefas „žalią“ mergaitę ir liepė iš jos „ką nors padaryti“. Ir čia jums ne valstybinė įstaiga“, – pasipasakojo keli jauni pasipiktinę vilniečiai, nusivylę darbovietėje galiojančiais etikos principais ir tuo, kad lieja devynis prakaitus nesinaudodami pažintimis, yra vertinami, bet nebūtinai padaro žymesnę karjerą nei kam nors „reikalingi“ žmonės.
Rašydama apie tai atsiduriu „niekieno žemėje“, kurioje išgąstingai klausausi kariaujančių pusių „Lietuvoje nėra darbų be pažinčių ir giminių“ ir „tik nevykėliai lietuviai neranda darbo ir kaltina pažinčių sistemą“ pabūklų gausmo. Man kiek baisu, nes žinau, kad abi pusės teisios, ir žinau, kad tą žino dar daug lietuvių be manęs.
„Baltai labiau remiasi ryšiais, nulemiančiais jų veiksmus, o taisyklės lieka antraeiliu dalyku. Tokios aplinkybės sukelia tam tikros įtampos tiek tarp pavienių žmonių, tiek pačioje visuomenėje, nes baltai pripažįsta būtinybę visuotinės nusistovėjusios pilietinės sistemos, kuri kartais kertasi su prieštaringais šeimos ar patikimų draugų reikalavimais“, – griežtai kerta vienas žymiausių pasaulio kultūrų žinovų Deanas Fosteris apie baltus, taigi ir lietuvius.
Ausys kaista dar labiau – pasak D. Fosterio, baltai labiau remiasi ryšiais, nulemiančiais jų veiksmus, o taisyklės lieka antraeiliu dalyku; jie priklauso nuo kitų labiau nei giminaičiai šiauriečiai; visuomenė pripažįsta aiškią hierarchiją.
„Mūsų šalyje daug perspektyvių žmonių, bet galiojantys įstatymai ne visada atitinka jų nuostatas, labai trukdo korupcija, nes rinkoje dominuoja ne geriausias – investuoti į tobulėjimą neapsimoka, investicijos į ryšius ir pažintis atsiperka labiau.
Taigi mes neturime ko parduoti ir galios konkuruoti globalioje aplinkoje, nes dominuoja ne geriausi. Viduje dar šiaip taip tvarkomės, bet kai atsidaro durys, tampame nekonkurencingi“, – užsieniečiui pritaria Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.
Kai dominuoja ne konkurencinga aplinka, o korupciniais ryšiais grįsti santykiai, tai priveda ne tik prie mokslo ir verslo inovacijų trūkumo – visuomenės tikėjimas talento, darbo ir lojalumo deriniu nuvysta kaip lepi gėlelė.
Žinoma, ryšiai ir rekomendacijos – kartais į visai gerus pasiūlymus virstantis nematerialus turtas, kaupiamas ne vienus metus. Pagaliau vieną dieną pajunti, kad nebūtinai turi ieškoti darbo – jis pats pas tave ateina, sklindant gandui apie tavo talentus ir darbštumą, tik ir vėl – nėra tokio darbštumo, gabumų ir pasišventimo, kurių negalėtų nurungti žmogus, puikių pareigų nusipelnęs dėl pogrindinių nuopelnų.
Kartą jauna mokslininkė neformalioje aplinkoje pasipasakojo dėl karjeros atsisakiusi vaikų, retai besimėgaujanti laisvalaikiu su vyru, savo noru velkanti ant pečių kalnus papildomų darbų, ir, nors niekas neabejoja jos gabumais, biurokratinė universiteto mėsmalė ją mala į antrarūšį kotletą. Ir dėl to, kad ji moteris, ir dėl to, kad kai kurių fakultetų vadovai pasijunta povais, karjeros siekiančius „svetimuosius“ pripažįstantys tik kavos puodelių laikytojais.
Kavos virimo „pamokas“ tikrai pripažįstu. Štai ką pirmakursiams pasakojo užsienyje ekonomiką ir finansus studijuojantis gabus vaikinas: „Nemanykite, kad tapę praktikantais iškart gausite solidžias pareigas.
Pirmame kurse atlikau praktiką banke, buvau išsimiklinęs atskirti kavos pupelių rūšis, nes visiems ją virdavau. Kelis kartus pakilnojau popierius. Antrame kurse jau leido juos peržiūrėti ir atlikti svarbesnius darbus.“
Praėjus dar metams vaikinas jau sulaukė nemažai rimtų darbo pasiūlymų.
Praėjus metams praktikos, tie, kurie neturi giminių ir pažįstamų „užnugario“, turėtų mokėti bent jau be klaidų parašyti laišką potencialiam darbdaviui. Daugiau>>
Rašyti komentarą