Ar lengva po 29 tarnybos metų pasakyti sudie darbui, kuriam atiduotas beveik visas gyvenimas?Kaip priprasti prie to, kad rytą saulę galima pamatyti pro namų, o ne pro komisariato langus?
Nuo antradienio ilgametė Radviliškio rajono policijos komisariato Migracijos poskyrio viršininkė Irena Vaitkienė bando sau rasti atsakymus į šiuos klausimus ir, pasak jos, tikriausiai po kokių dviejų mėnesių gal ir pavyks į juos atsakyti...nes iki šiol nesupranta, kad jau nebereikia skubėti į tarnybą spręsti įvairių problemų.
Irena yra iš tų policijos pareigūnų, kurie savo gyvenime matė ir šilto, ir šalto, ir jos darbas nebuvo vien tik popierinis. Pirmi aštuoneri metai buvo paskirti apylinkės inspektoriaus darbui. Pareigūnė itin akcentavo, kad kolektyvo stiprybe tuo metu buvo jo vienybė. Todėl buvo ir rezultatai – juk tuo metu buvo lenktyniaujama, kas surašys daugiau protokolų. Juk problemos su „samane“ buvo tos pačios, kaip ir šiais laikais, o automobilis prevencijos tarnybai buvo tik vienas.
Dar aštuonerius metus Irena paskyrė darbui su komisariato personalu. Jai teko viską pradėti nuo nulio...tačiau tie metai prabėgo greitai, ir vargu ar kas per tuos metus suabejojo Irenos žiniomis ir kompetencija. Irena visada stengėsi būti su kolektyvu – tiek jo džiugiomis akimirkomis, tiek liūdnais momentais ir ji visada buvo tas tiltas, jungęs dirbantį koletyvą su jau palikusiais tarnybą darbuotojais (ir tikimės, kad dar ilgai taip bus). Tai buvo žmogus, puoselėjęs dar senais laikais prigijusias tradicijas.
Tačiau daugiausia metų buvo praleista „braidžiojant po migracijos bruzgynus“. Irenai buvo tekę dirbti išties sunkiais laikais, kai reikėjo dirbti dieną naktį, kad naujiesiems nepriklausomos Lietuvos piliečiams būtų laiku išduoti pasai, o apie tuometinius sunkumus ir bėdas galėtų nemažai papasakoti ne vienas minėto padalinio pareigūnas.
Įvertinant ilgametę I. Vaitkienės tarnybą, Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu ji buvo apdovanota I-ojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“.
Na, o kolegos, susirinkę komisariato salėje, linkėjo Irenai nepamiršti, kad ji priklausanti didelei policijos pareigūnų šeimai, kuri turi savo tradicijas, savo šventes ir jose visi pareigūnai yra laukiami. Vienas protingas žmogus yra pasakęs - „Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro; bet dažnai mes taip ilgai ir su gailesčiu žiūrime į uždarytas duris, kad nematome tų, kurios atsidarė“ . Taigi, visiems, paliekantiems tarnybą, buvo priminta, kad tiek komisariatų, tiek visų policijos darbuotojų širdžių durys yra visuomet yra atviros.
Rašyti komentarą