Opera yra toks keistas dalykas, kurio dažnai nekenti ir nesupranti vaikystėje, vėliau pajunti jam aistrą, nors ir stebiesi, kas verčia žmones apsivilkti tuos keistus apdarus ir išdainuoti dar keistesnes istorijas. O visų keisčiausia yra tai, kad senos operos tetos vaidina jaunas merginas, pilvoti tenorai – šaunius jaunikius, ir visa ši apgaulė būtinai pagardinama karštu per pertraukas siurbčiojamu šokoladu.
Operą aš mėgstu, net jei kartais įžvelgiu, kaip Nacionalinio operos ir baleto teatro nutrintos kėdės nesiderina su atėjusių ponių suknių prabanga – šio pastato rekonstrukcijos strategijos neapsiėjo be pažeidimų, bet gal ir smagiau, kad šalia jo esančiame potencialiame fontanėlyje (?) prausiasi žvirbliai, o ne mirko kojas kapitalistai turistai.
Dar yra ir aplink operos teatrą sutupdyti suoleliai, kurių niekas nerenovavo – ten ir užtinku po liepomis bendru butelaičiu besidalijančius valkatėles, kuriuos pro šalį svyruojantis apyjaunis vyriškis bohemiška barzda, languotais marškiniais ir visai skvarbiu inteligento žvilgsniu pakrikštija „operos gerbėjais“.
„Labą dieną, panele, matau, kad laukiate operos. Ir jie. Et... Dabar jie operos gerbėjai, o po dviejų metų...“ – teatrališkai mosteli ranka į valkatėlių suolelį, ant kurio sėdintiesiems darosi visai linksma.
Ant kito suolelio – meiliai prisėdusi, vienintelį sumuštinį besidalijanti ir rūkanti porelė. „Operos žinovas“ paprašo užsirūkyti ir autoritetingai nuramina: „Kalbėkit rusiškai, čia gi Europa“.
Tikrieji daugiakalbės Europos, kuria didžiuojasi europinės institucijos, dėl kurios dreba garbūs profesoriai, skelbiantys, kad kalbų įvairovės išlaikymas ir tolesnis vystymas kainuoja nemažai pastangų ir lėšų, vizionieriai – čia pat, po liepomis ant apšiurusių suolelių. Tuo pat metu, kai lietuviai šen bei ten pliekiasi liežuviais dėl teisės kalbėti nevalstybine kalba, aiškinasi dėl tautybės ir kitų amžinųjų reikalų, trys žmogeliai prie Operos ir baleto teatro šnekučiuojasi pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai.
Beje, ir pati opera keičiasi taip, kad tampa nebe „saugia“ pramoga konservatoriams, o netgi nepatogių socialinių personažų arena. Kasininkė, degradavusi krepšinio žvaigždė, narkomanas, lengvatikė interneto mergelė, užsieniečio meilės ieškotoja – naujosios operos siūlomi personažai. Nors kartais už personažus vos ne svarbesni tampa kostiumai ir jų dizainas. Gal tai rodo operos nuosmukį, o gal ir ne, gal tik baleto artistai drąsiau stoja į baleto kolektyvo profsąjungą ir ryžtasi ginti savo teises.
Užtat operos mėgėjų nuosmukį įvardijo tas pats „operos žinovas“: „Dabar aš alkoholikas, bet kažkada irgi buvau operos gerbėjas. Kaip jūs...“ Pasijutau, tarsi stebėčiau gudriai susuktą operetę, kuriai metų daugiau negu mano tėvams kartu sudėjus, nors jos pagrindinė mintis gali būti paskata apsiversti prabangių ponų skrandžiams. Nes socialinė padėtis kinta kaip ir Lietuvos orai, o štai padorumas – na, kartais jis vis tiek išlieka.
„Po savęs susirenkam, tik greitai, bičiuliai. Prižiūrėkite, kad jie nešiukšlintų. Geros jums operos“, – atsisveikindamas ir valkatėles tvarkos, ir mus, „operos gerbėjus“, bendruomeniškumo, ir visus apskritai mandagumo pamokė vyriškis.
Dievaži, man jis patiko. Juk jam ne vis vien, kas dedasi mieste ir miestiečių širdyse. Gal net labiau negu mums, operos mėgėjams.
Rašyti komentarą