Neseniai perskaičiau knygą apie anglą Paryžiuje, pakliuvusį į visai mielą prancūzišką buto nuomos istoriją: miestas ne guminis, todėl doro anglo noras prasidėjo klaikių butų palėpėse, papelijusiuose rūsiuose, pašiūrėse, kuriose vietoje lovos stovėdavo vonia. Viskas baigėsi išvada, kad geriausias būdas išsinuomoti butą Paryžiuje – susirasti paryžietę merginą su butu.
Lietuvoje kitaip, dauguma merginų pačios ieškosi vaikinų „su butu“ arba tiesiog buto. Su gyventojais ar be jų. Ir vis dėlto, pėsčiuodama paskui buto ieškančią draugę, kurią jai pačiai nežinant iškeldino šeimininkai, mąsčiau, kad potencialūs nuomininkai, kuriems krizė dar nesibaigė, turi pereiti košmaro ugnį ir vandenį.
Pavyzdžiui, apsigyventi tokiame rajone, į kurį padorūs žmonės neleidžia net savo katinų, klibančiame objekte, kur esama tik tyliai kinivarpų kremtamo kambariūkščio, bendro nuolat apšnerkšto tualeto koridoriuje, mumijomis virtusių kaimynų, užkonservuotų alkoholio pritvinkusiuose laiko stiklainiuose ir sandėliuko – būsimos, menamos virtuvės. Arba, kaip ta mano draugė, stovėti menkai apšviestame kambaryje, aplink kojas sūkuriuojant dulkėms, ir dėtis susižavėjusia šimtų kojų nugremžtu parketu, pelijančiais devintojo dešimtmečio tapetais, dvidešimties metų senumo lipdukais ant šaldytuvo, sovietinių laikų spintelių kolekcija, sausų gėlių puokšte ant vienos jų – visais tais daiktais, kuriuos šeimininkai pamiršo, paliko nereikliems, nekomfortiškai gyventi linkusiems asmenims.
„Butas geras, šiltas. Na, vasarą tai karštas. Šeimininkai sukalbami, žadėjo pirkti skalbimo mašiną. Gyvena čia „chroniukų“, bet namo bendrijos pirmininkė labai griežtai, tai visi ramiai, jokių „balių“. Tarakonai? Aha, ateina, bet aš nusiperku vaistinėje tokių miltelių, išverdu kietai kietai kiaušinį...“ – aiškino viena besikraustanti nuomininkė, į kurios laikiną būstą pakilome klaustrofobiją varančiu, baisiausiai girgždančiu liftu.
Kambarėlis buvo tikra kišenė, bet pakankamai jaukus liesą piniginę turinčiam gyventojui. Tiesą sakant, dauguma tų kambarėlių ir butukų buvo iš bėdos tinkami gyventi. Vieni – apleisti labiau, kiti – su visai padoriu vaizdu pro langą, treti – slegiantys, nutriušę, dejuojančiomis buvusių nuomininkų vargus sugėrusiomis sienomis.
Vaikščiodama po tuos butus, mačiau, kad daugybė žmonių Lietuvoje gyvena kukliai – taip, jie sugeba paversti apšepusius griuvenos daugiaaukščio koridorius šviesiomis, dažais kvepiančiomis erdvėmis, palaikyti švarą nusibaigusiuose liftuose ir laiptinėse, užsiveisti gėlių darželius („Matote, žmonės tvarkingi, stengiasi: šį darželį juk ne savivaldybė įrengė“, – mostelėjo ranka nekilnojamojo turto agentas). Tačiau to neužtenka, kad nebūtų išklibintas jų žmogiškasis orumas – gyvenančius tokiuose butuose kas tik netingi pravardžiuoja runkeliais, juos engia nelegaliai butus nuomojantys piliečiai, iš jų puikiausiai pelnosi akcijomis viliojantys prekybos centrai.
Bent kiek vertingesnių butų turėtojai mosuoja ilgomis sutartimis, susižeria įspūdingo dydžio užstatus, pateikia gyvenimo bute taisyklių sąrašus. Patikėtą butą turi saugoti kaip kiaušinį ir kažin, ar tavo pastangos bus įvertintos. Tas pats ir nuomotojui – patikėdamas butą, niekada nežinai, ar gyventojai neišniekins jo būties.
Nebūčiau taip filosofiškai nusiteikusi, jei po eilinės butų medžioklės, sėdinėdamos kavinėje, nebūtume išvydusios solidaus akiniuoti vyruko ir jaunos merginos susitikimo. Viskas vyko tarsi filme: saldus „Sveiki“, abu jaukiai pritūpė prie stalelio, šnektelėjo, galbūt net kažką užsisakė. Tik staiga jis pašoko, kaip bokštas iškilo priešais tą smulkutę mergaitę ir pradėjo šaukti: „Užstato tau negrąžinsiu, na, gerai, galiu grąžinti tik pusę! Neskaitai sutarties!“ Mergina – išraudusi, yrančia šukuosena – atrėžė nusprendusi spręsti konfliktą teisiniu būdu. Abu pašoko ant kojų, pažaibavo akimis vienas į kitą, ir išlėkė – ironiją mėgstantis likimas patvarkė, kad kurį laiką žingsniavo ta pačia kryptimi, beveik koja kojon, tik paskui atsiplėšė vienas nuo kito.
„Butų nuomos košmarai?“ – susižvalgėme iš už kavos puodelių, svarstydamos, kur jie baisesni – Lietuvoje ar Paryžiuje.
Rašyti komentarą