Seime svarstytas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tapo pretekstu aptarti subtilius valstybės ir bažnyčios santykius. Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė mano, kad dvasininkijai nederėtų kištis į politinį šalies gyvenimą, o užsiimti sielovada ir labdaringa veikla.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymas buvo bene ryškiausias atvejis, kai bažnyčia pakankamai aštriai, kategoriškai bandė kištis, įtakoti politinį procesą – įstatymų leidybą. Ar tokia praktika yra toleruotina, kai bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, kur yra to kišimosi, įtakojimo ribos?
Norėčiau atsakymą papildyti keliais istoriniais faktais. Tai ne pirmas kartas, kai bažnyčia taip atvirai kišasi į įstatymų leidybą. Prisimenu vieną iškilmingą minėjimą Seime Kovo 11-osios salėje, kai kardinolas A. J. Bačkis iš tribūnos pasakė, kad Lietuvoje nederėtų kalbėti apie lygias galimybes. Jis turėjo omenyje moters priedermę gimdyti ir aukotis šeimai.
Kai Lietuvoje buvo svarstoma šeimos gerovės, paramos šeimai politika, kai buvo bandoma trečią kartą Lietuvoje uždrausti abortus, bažnyčia aktyviai įtakojo politikus. Bet gal tik ne taip plačiai ir akivaizdžiai, kaip atsitiko šį kartą. Šį kartą buvo pasitelkti ne tik bažnyčios atstovai, bet ir įvairios visuomeninės organizacijos, atskiri asmenys, kurie tiesiog vardais kreipėsi į Seimo narius ir apeliavo į jų sąžinę. Ataka priminė psichologinį smurtą.
O kalbant apie bažnyčios ar religinių konfesijų įtaką valstybėje, mano paaiškinimas būtų dvejopas. Kiekvienoje valstybėje gali egzistuoti bažnyčios institucija, kadangi žmonėms reikalinga dvasinė paguoda ir moralinė parama. Pripažįstu bažnyčios ir dvasininkų vaidmenį sielovadinėje veikloje, pripažįstu dvasinio gyvenimo žinovų vaidmenį. Silpnesnį žmogų jie gali pakylėti dvasiškai, paremti sunkiu gyvenimo momentu. Gali visuomenę šviesti, aiškindami tam tikras moralines tiesas.
Tačiau amžinų moralinių tiesų nėra. Kiekvienas amžius kuria naują tam tikros tiesos ir moralinių vertybių supratimą ir interpretaciją. Bažnytininkai savo religinėmis dogmomis teigia, jog moralinės vertybės arba 10 Dievo įsakymų yra amžinos. Visuomenės raida ir mokslo pažanga keičia žmonių pažiūras ir santykius. XX amžius suklostė žmogaus teises ir laisves, moters teises, lytines ir reprodukcines teises, lytinių mažumų teises, kurių bažnyčia nenori pripažinti.
Taigi bažnyčia jau seniai nutolo nuo sielovados funkcijos ir ėmė kištis į politinį, socialinį, kultūrinį gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad XX a. pabaigos, XXI a. pradžios visuomenė yra išprususi ir geba kritiškai vertinti religines dogmas. Žmonės įgyja aukštąjį išsilavinimą, jie laisvai keliauja po pasaulį ir lygina, kaip skirtingai tvarkosi kitų šalių vyriausybės, kaip gyvena senosios ir naujosios demokratijos valstybės. Yra puikių pavyzdžių, kai dvasininkija sutaria su vyriausybėmis ir padeda spręsti socialines, švietimo problemas. Tačiau mūsų valstybėje katalikų bažnyčia tapo pažangos stabdžiu.
Paminėsiu visiems žinomą faktą, kai jau antrą kartą buvo kreiptasi į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir siūlyta iš studentų švietimo ir studijų programų išimti aborto ir dirbtinio apvaisinimo mokymo procedūras. Jei universitetas paklustų bažnyčios reikalavimui, ginekologas nesugebėtų žmogui suteikti reikalingos pagalbos, komplikacijų atveju leistų moteriai numirti.
Taigi, tokie dalykai neturėtų vykti demokratinėje šalyje, valstybėje, kuri yra ES narė. Dvasininkai Lietuvoje veidmainiškai skelbia meilę žmogui, susirūpinimą šeimos gerove ar sudėtinga demografine situacija, ir tuo pačiu pasisako prieš šeimos planavimą, pažangius gydymo metodus, kurie nevaisingiems žmonėms padėtų susilaukti vaikų.
Tai bažnyčiai paliktina tik sakykla?
Aš bažnyčiai palikčiau sakyklą, iš kurios teologiškai pasirengęs, filosofiškai išprusęs, puikus psichologas dvasininkas interpretuotų religijos tekstus, pritaikydamas juos šiuolaikiniam gyvenimui. Tačiau tokio dvasininko per savo gyvenimą nesu sutikusi.
Ar nematote kai kurių bažnyčios brolijų, ordinų gerokai modernesnius, priimtinesnius komunikavimo būdus?
Matau, broliai pranciškonai Kretingoje atlieka labai kilnią veiklą. Esu už tai, kad bažnyčia padėtų slaugyti mirštančius, ligonius, atliktų paramos šeimai misiją. Nes Lietuvoje stinga tokios veiklos. Dvasinių ir fizinių slaugytojų labai stinga.
Norėčiau pridurti, kad gyvename masių visuomenėje, kurioje nyksta iškilios asmenybės. Kiekviena asmenybė yra laisva savo mąstymu, ji geba pasirinkti, kokias mintis priimti ir skelbti, kokia veikla užsiimti. Masių visuomenei labiau būdinga vadovautis tam tikrais partiniais, vyriausybiniais nurodymais, religinėmis dogmomis. Tuomet žmonėms nereikia galvoti, nes už juos gyvenimą tvarko kiti. Tuo ir naudojasi bažnyčia. Kai bažnyčia pavergia žmonių protus, ji valdo žmones. Žmonės paverčiami dogmų, stereotipų vergais. O ką reiškia žmogaus būtis, žmogaus egzistencija? Tai reiškia nuolatinį, kritišką mąstymą ir laisvą žmogaus pasirinkimą. Bažnyčia mėgina tai užgniaužti. Nes laisvai mąstantis žmogus yra maištininkas, jis visada gebės pasirinkti, ar eiti klausytis pamokslų, nusižeminti prieš žmogų, kuris skelbiasi esąs Dievo tarnas, ar gyventi savo protu ir melstis gamtai, nes gamta be galo graži ir nuteikia dvasiniam pakylėtumui.
Taigi, laisvo proto pavergimas, nepriklausomo mąstymo sunaikinimas yra vienas iš pagrindinių religinių fundamentalistų tikslų. Įdomu, kaip jaučiasi kunigas, kai mato prieš save klūpančius, nusižeminusius žmones. Jis jaučiasi esąs dievas, didybė.
Galima sakyti, kad Dešimties Dievo įsakymų pagrindu buvo sukurtas ir vadinamasis „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, o tai lyg ir įrodo, kad bendro pobūdžio taisyklės reikalingos net režimams. O kalbant apie tuos klūpėjimus, tai musulmonai suklumpa 4-5 kartus į dieną, bet nei geresni, nei blogesni dėl to netampa. Žmonija – ar Rytuose, ar Vakaruose – kažkodėl kažkam lenkiasi?
Taip, religija yra labai reikšmingas veiksnys tiems, kurie nemoka savarankiškai mąstyti. Tačiau aš nepritariu žmogaus nusižeminimui ir klūpėjimui ant kelių prieš religinius stabus.
Dar norėčiau pridurti, kad bažnyčia visais laikais bandė pavergti ir asmeninį, privatų žmogaus gyvenimą. Juk, kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, yra braunamasi į intymų asmens gyvenimą. Kai bažnyčia mėgina reguliuoti gyvenimą lovoje, žmogui nelieka nieko privataus ir intymaus, visas jo gyvenimas yra valdomas. Žmogui nurodoma su kuo miegoti, draudžiama naudoti prezervatyvą, kontraceptines priemones. Gyventi tik santuokoje.
Esu prieš bet kokias dogmas. Praradusi artimą žmogų, gyvenimo vertę pradėjau suvokti kitaip. Gyvenimas trumpas, be galo sudėtingas ir sunkus. Todėl joks dvasininkas - mažai išprusęs, nesąžiningai praturtėjęs, veidmainingą gyvenimą gyvenantis, neturėtų man nurodinėti kaip turėčiau gyventi. Nes jis gali būti ir vaikų prievartautojas, turėti šeimininkę, su kuria susilaukia vaikų...
Nekenčiu veidmainystės. Gerbiu protą, dvasinį subtilumą, nepaisant lyties, socialinio rango. Išmintingi žmonės mane pavergia. Nemėgstu bukų, savimi patenkintų dvasininkų, kurie bažnyčioje tau pakiša krepšelį, kad į jį įdėtum pinigų, o po to dar gręžia akimis, jei įdėjai per mažai.
Gana vaizdžiai apibūdinote bažnyčios ir valstybės santykius, tačiau ar matote, nepaisant kai kurių neigiamų aspektų, valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimo perspektyvas?
Labai norėčiau intelektualaus dialogo, kad bažnyčia valstybei padėtų tose srityse, kur žmonėms reikia būtinos paramos. Gerbiu bažnyčią, kai ji maitina benamius, beglobius, slaugo žmones, prikelia puolusius. Gerbiu tą socialinę ir dvasinę paramą, jei pačiam žmogui to reikia ir jis tos paramos prašo. Bet man darosi negera, kai ligoninėse mirštantiems žmonėms primygtinai siūlomos dvasininko paslaugos. Verslumo šioje sferoje neturėtų būti. Kai man reikės dvasininko, aš jį pati pasikviesiu.
Rašyti komentarą