Prieš gerus penkiolika metų man, be Latvijos ir Lenkijos, užsienio šalių nepažinusiai moksleivei, nusišypsojo galimybė pamatyti Austrijos kalnus, karves, Mocarto dvasia apgaubtus miestelius, Vienos gatvėse knibždančią įvairiatautę masę ir kitas įdomybes. Lietuvių prifarširuotame autobuse sklandanti kelionių dvasia gerokai skyrėsi nuo japonų, skandinavų, vokiečių keliavimo būdo ir kultūros.
Skyrėsi apranga – patyrusių vakariečių ar skandinavų turistų sandalai bei patogūs laisvalaikio drabužiai sudarė kontrastą ryškiaspalvėms Kauno turisčių plunksnelėms, nieko neįžeidžiantys, tarsi „nematomi“ japonų apdarai nublankdavo prieš „turgines“ lietuvių basutes, derinamas prie dalykinio stiliaus elegantiškų rankinių. O dar tas pomėgis visur temptis įvairių prekybos centrų celofaninius maišelius! Paslapčia džiaugiausi, kad mūsų provincijoje – prekybos centrų su nuosavais maišeliais deficitas, ir kad ant mano pečių maskatuoja visai vakarietiška kuprinė.
Būdavo kelios pavojingos situacijos, į kurias būtiniausiai patekdavo užsienin keliaujantys provincialai. Pirmiausia – vasaros saulės įkaitintame autobuse jiems kildavo noras atsidaryti kiek pašutusių žuvies konservų skardinę. Vėliau jų, užsitrenkusių kurios nors kultūringos kavinės tualete, ilgokai nerasdavo gidė. Antra – jie vis rasdavo, kuo stebėtis, ypač jei tai būdavo „ne taip, kaip Lietuvoje“, ne taip, kaip jie įpratę, ir savo nuostabą būtinai išreikšdavo garsiai.
Jei tekdavo eiti į muziejų, jie lygiai taip pat garsiai paskelbdavo: „Išprotėjot?! Tokios kainos!“ ir verčiau likdavo lauke ant suoliuko – proga sukrimsti iš namų atsivežtą, tris dienas kuprinėje (prekybos centro maišelyje?) laikytą dešrą. Tiesa, dėl dešros krimtimo turiu prielaidą, kad žmogeliams tai tekdavo daryti ir iš pareigos – vis tiek net ir po didžiausių puotų likdavo jos galas, kurį tekdavo gabentis namo.
Nuo provincialų, išsiruošusių į pažintines-pramogines keliones, gabentų maisto kiekių mane krėsdavo šiurpas. Pastebėjau, kad jų įprotis nepasikeitė ir po penkiolikos metų, kai užsienis tapo nebe toks brangus ir nepasiekiamas: besiruošdamos į vieną kelionę, dvi solidaus amžiaus damos, būsimos pakeleivės, sugebėjo į krepšį sukimšti tiek įvairiausio maisto, kad prieš tą kalną nublanko visas likęs keturių žmonių bagažas. Laimei, pasitelkus diplomatiją, pavyko tą krūvą gerokai sumenkinti.
Tiesą sakant, kai prisimenu save, prieš penkiolika metų Vienoje besirenkančią patį mažiausią, patį kukliausią pyragaitį visoje kavinėje – ir tokį sau leisti po kelių vizitų į muziejus buvo prabanga, kai prisimenu peralkusius lietuvius, viešbutyje nušlavusius švedišką stalą kosminiu greičiu, suprantu, kad daugelis mūsų, provincialų iš Lietuvos, ir vakariečių turistų skirtumų buvo tiesiog nuolatinio gyvenimo nepritekliuje pasekmė.
Mes negalėjome sau daug ko leisti tiek savo šalyje, tiek užsienyje, mes jautėmės kiek atsilikę ir kitokie, ypač tuomet, kai pamatėme, jog tame išsvajotame užsienyje laisvai visur keliauja ir pensininkai, ir vaikai, ir net šunys. Ir keliauja visai kitaip – neskaičiuoja pinigų muziejams, pramogoms, sėdinėja kavinėse, gulinėja padoriuose viešbučiuose, beldžiasi į visokiausio plauko ekskursijas ir nedūsaudami perka lauktuves.
Ir vis dėlto kartais, stebėdama tas pavojingas Lietuvos provincialams situacijas, mąstydavau, kad provincijoje esama šviesių, plataus akiračio žmonių, kurie mokosi iš klaidų ir tampa tikrais keliautojais – tiesą sakant, dėl įgimto lietuviško kuklumo ir vidinės kultūros ne prastesniais nei mandagieji japonai. O esama provincialų, kurie vežiojasi visur savo provinciją, muziejuje tapšnoja eksponatus, prie kurių didelėmis raidėmis parašyta „Rankomis neliesti“, ir išpučia akis: „O ką?“
Jie būtinai pašieps viską, kas jiems nepatiks svetimame krašte, autobuse ar viešbutyje sunaikins iš Lietuvos atsigabentas alkoholio atsargas, o pinigus, sutaupytus nuo kultūrinių objektų lankymo, išleis artimiausiame prekybos centre, nes, tiesą sakant, provincialui atrodo, jog kelionė be maklinėjimo prekybos centre yra nenusisekusi. Ir jei tame prekybos centre pamatys juodaodį, kiną ar keisčiau apsirengusį žmogų, bendrakeleiviai prakaituos, tikėdamiesi, kad tie asmenys nesupranta nė vieno lietuviško žodelio.
Tokie piktybiški provincialai susiras „auką“, kurią kankins kelionę kartinančiais klausimais ir prašymais: „Ar jau atvažiavom?“, „Kiek dar liko?“, „Kur mes?“, „Ką jie sako?“, „Ar mes čia turim eiti, o jeigu mes nenorim?“, „Kur čia tualetas? Tai žinom, kad nėra laiko, bet ką daryti?“, „Kiek čia kainuoja?“, „Ką jis pasakė?“, „Imk pinigų, aš nieko nesuprantu, nupirk ir man, a?“, „Užsakysi ir mums kambarį?“, „Kur čia tokie suvenyrai? Nupirk“ ir pan. O už pagalbą net nepadėkos – priešingai, pasakys, kad „auka“ nemoka skaityti žemėlapio, kad fotografuoja ne su tokiu fotoaparatu (!), nurodė prastą ir brangią vietą pavalgyti, o jo ar jos rekomenduoti suvenyrai sudužo per penkias minutes nuo pirkimo.
Kiek žmonių – tiek ir keliavimo stilių. Tik net Lietuvos provincialai būna niekuo ne prastesni už kitus keliautojus, jei truputį atsipalaiduoja, pažvelgia į viską su šypsena ir nepamiršta mandagumo.
Rašyti komentarą