1895 m. pasirodęs žymaus prancūzų mokslininko Gustave Le Bon (1841–1931) veikalas „Minios – tai pirmą kartą lietuvių kalba leidžiamas psichologinis, sociologinis, istorinis, filosofinis, politinis ir netgi literatūrinis kūrinys. Autoriaus įžvalgos apie minios fenomeną, jos galią bei destruktyvumą ir šiandien išlieka itin aktualios.
„Šiandien minios reikalavimai tampa vis aiškesni: ji bando iš pagrindų sugriauti šiuolaikinę visuomenę ir grąžinti ją į pirmykštį komunizmą, kuris buvo įprasta bendruomenės būsena prieš civilizacijos aušrą...
Ankstesnes civilizacijas sukurdavo ir plėtodavo nedidelė intelektualios aristokratijos grupė, o minia šio vaidmens dar niekada neatliko. Pastaroji gali tik naikinti...
Kinivarpų išėstą civilizacijos statinį minia visada sulygina su žeme. Tada jos vaidmuo ypač išryškėja. Akla masių jėga akimirkai tampa vienintele istorijos filosofija. Ar taip atsitiks ir su mūsų civilizacija?“ Gustave Le Bon (Gustavas Lebonas)
Sociologas Bernardas Dantier rašė, jog šis veikalas įkvėpė ne tik diktatorius, Hitlerį ir Musolinį, bet ir paskatino pacifistinių socialinės psichologijos mokslininkų idėjas bei praktinius darbus.
Ko gero šiandien „Minios psichologija“ dar aktualesnė, nes neabejotinai esame įžengę į G. Lebono skelbtą „minios erą“, t. y. į urbanizacijos ir populiacijos augimo, visų rūšių (politinės, ekonominės, kultūrinės) demokratizacijos proceso epochą, į mokymo „masiškumo“, masinio vartojimo, greito susisiekimo, masinės komunikacijos erą – į taip vadinamos „mondializacijos“, kuri galima dėl visų tipų spartaus pasikeitimo, epochą.
Ar šiandien dar turėtume abejoti, jog minia, kaip visi bendri pasaulio raidos procesai, turi būti kruopščiai analizuojama, siekiant geriau ją suprasti, o esant reikalui, nuo jos apsisaugoti arba pozityviai panaudoti?
Rašyti komentarą