Jei miegi lovoje su skunku, neverta raudoti dėl to, kad tavo vaikai dvokia. Jei suvalgei ežį, nesistebėk, kad staiga, nei iš šio nei iš to, surėmė hemorojus. Na, o jei kuklusklanininkų sueigą nuspręsi pralinksminti juodaodžių muzika, nedejuok vėliau, kad kažkas išmušė priekinius dantis ar sulaužė šonkaulius.
Etgar Keret, „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“. „Alma littera“, 2006.
Tokią štai gyvenimišką išmintį savo knygoje „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“ ir dėsto vienas iš žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų Etgaras Keretas. Gimęs 1967 metais, tačiau savo šalyje jau kultiniu tapęs autorius, daugelio premijų laureatas, sublizgėjo tuo, ką vertina ne tik kritikai, bet ir skaitytojai. Tuo, ko mums labiausiai reikia tada, kai pasijuntame „užknisti“ ir pavargę nuo šio pasaulio. Sveiku humoru.
Trumpos E. Kereto istorijos, primenančios mini apsakymus, novelikes ar netgi anekdotus, susikramto kaip žirniai. Melagis, apsimetęs angelu, pasakoja kiemo berniūkščiams nebūtus dalykus tol, kol galop būna nustumtas nuo penkiaaukščio stogo ir užsimuša, nes, pasirodo, nemoka skraidyti. Vaikas, taupantis pinigus Barto Simpsono lėlei kiaulėj-taupyklėj, paskutinę dieną nusprendžia jos nedaužyti ir paleidžia į laisvę. Moters, kurios gimda eksponuojama muziejuje, sūnus svarsto apie apiplėšimą, kol sužino, kad tą medikų stebuklą jau nugvelbė bepročiai piratai-banginių medžiotojai, plaukiojantys netoli Aliaskos.
Visa ši keistuolių plejada tėra tik groteskiškai tapomo E. Kereto pasaulio elementai. Jie nuvainikuoja buką kasdienybę, iškelia visuomenėje vyraujančias ydas ir stereotipus, atkreipdami dėmesį į jų beprasmybę. Taip lengvas absurdo prieskonis virsta socialine kritika. Pavyzdžiui, per Holokausto minėjimą seno kariškio mokiniams papasakota istorija berniuką priverčia galvoti, kad naujieji jo „Adidas“ sportiniai bateliai pagaminti iš jo senelio odos. O dėl to jis, apsiavęs juos, baiminasi žaisti su draugais futbolą.
Dauguma šių istorijų taip ir knieti būti perpasakotos. Štai kad ir novelėje „Laiko poslinkis“ pagrindinį herojų įsimylėjusi stiuardesė atneša jam antrą bandelę, nors visai greta sėdi žavinga penkerių metų mergaitė. Dar labiau herojus nustemba, kai ši mergaitė ima kuždėti: „Varyk, dulkink, brolau, iškrušk ją kaip šimts velnių dėl manęs“ (p. 88). Galų gale išaiškėja, kad tai visai ne mergaitė, bet persirengęs liliputas, visas šis maskaradas reikalingas dėl to, kad jis vaikšto į subinę susikišęs penkis gramus heroino.
Galite neabejoti, kad daugelį iš jūsų E. Kereto knyga privers ir gardžiai nusikvatoti, ir nešvankiai sukrizenti, ir santūriai nusišypsoti. Lengvą humorą čia keičia tai smagi ironija, tai kandi satyra. Noveles palydinčios apysakos „Kelerio laimingi stovyklautojai“ gyvena ten, kur po mirties patenka visi nusižudę žmonės. Šiame pragaro prieangyje taip pat yra ir arabų kvartalai, tačiau juose gyvena išimtinai tiktai vyrai. Šachidai. O kadangi ant kiekvieno iš ten esančių žmonių matosi, kokiu būdu jis baigė savo žemiškąją kelionę, arabų veidai sudėlioti tarsi iš mozaikos gabaliukų...
Nuo mums įprastų anekdotų apie žydus E. Kereto istorijos skiriasi tuo, kad, nepaisant visko, rašytojas visada išlaiko politinį korektiškumą. Novelikėje „Mosado vado sūnus“ jaunuolis, nuviliojęs merginą nuo draugo, yra nurengiamas nuogai ir taip paleidžiamas namo. Išklausęs visą naktį trukusio tėvų ginčo, ryte jis nušvilpia Mosado vado pistoletą ir atkeršija savo skriaudėjui. Vėlai vakare grįžęs namo jis nusišypso tėvui ir motinai, sakydamas: „Na, ir dienelė, neklausk“. Kaip užbaigia E. Keretas, „net jei jie būtų ir paklausę, jis nebūtų jiems atsakęs“ (p. 95).
Baigiant šią recenziją, reikėtų padėkoti ir vertėjui Laurynui Katkui, kuris nuoširdžiai paieškojo žodžių ir suteikė knygai naują veidą – slengas adaptuotas prie lietuvių kalbos, tad skaityti lengva ir malonu. Nė nepastebėdamas verti puslapį po puslapio, suprasdamas, kodėl kiekviena E. Kereto knyga tampa bestseleriu. Todėl, kad rašytojas puikiai moka pakelti nuotaiką ir daro tai nesustodamas.
Rašyti komentarą