„Labai, labai, – skelbė užrašas baltomis raidėmis juodoje lentoje, – naminiai ledai“. Vienoje pagrindinių sostinės gatvių išdygęs ledų vežimėlis už 3,5 lito siūlė pirkti natūralių ledų be jokių konservantų ir kitokių kenksmingų priedų.
Tikriausiai derėjo susiprasti, kai natūraliųjų naminių ledų sudėtyje įžvelgiau dviprasmišką frazę „ūkininkų pienas“, kurioje nefigūravo nei karvės, nei ožkos, nei kiti žinomi pieną duodantys (kad ir ne savo gera valia) gyvūnai. Pripažįstu, dar turiu vieną kitą naivaus vartotojo geną, -žodis „naminis“ mane vis dar nuteikia teigiamai. Tačiau ne taip teigiamai, kad taptų anestetiku skonio receptoriams.
Lyžtelėjau tų ledų ir nusipurčiau: na, žinoma, nieko gero nesitikėk iš pieno, kiaušinių ir trupučio cukraus masės, jei ją sumakalavo netalentingas, bet verslus žmogėnas. Tik apgaulė darosi ypač bjauri, kai matai, kad tas žmogėnas investavo į spalvingą skėtį nuo saulės, sumąstė akį viliojančius užrašus, pasodino žavią senyvų lenkų turistų širdis tirpdančią ledų pardavėją – po velniais, jis net įsigijo žydrą ledų vežimėlį! Ir visos šie solidūs atributai buvo reikalingi tik tam, kad parduotų paties bjauriausio skonio ledus pasaulyje.
Išties pasibjaurėtina – tokių ledų nesiteikė paragauti net vienoje pakelės kavinėje sutiktas apdraskytas katinas. Tik filosofija čia ne apie tai, ar katinai mėgsta ledus: didžiausia suktybė yra tuomet, kai įvyksta pojūčių ir idėjos apgaulė. Kai supranti, kad tas brangus ir neva kokybiškas, natūralus maistas iš tiesų yra šlamštas (tai, kas skanu, gali būti sveika – teorija, kurią įrodė mokančių gaminti motinų vaikai). Globalizacijos persmelktose smegeninėse žodis „natūralus produktas“ gali atrodyti kaip vietinio regiono vertybė, bet jį sugadinti paprasta kaip niekada. Ypač pasitelkus šiek tiek anonimiškumo, kai pilietis iškart nesuvokia, kas atsakingas už šlamštą.
„Valgei tą ajurvedinį maistą? Bet gi jie jį šildo mikrobangėse“, – iliuziją apie tai, kad visi ajurvedinio maisto gamintojai laikosi pagrindinės savo susikurtos taisyklės patiekti jį šviežią, sugriovė kolegė.
Griuvo mano tikėjimas maistu, panašiai kaip tąkart, kai vaikystėje draugės mama pasiūlė srėbtelti šaltibarščių – pamačius, kad jos šaltibarščiams naudojamas ne kefyras, o saldus pienas, keistai atrodantis kompanijoje su svogūnais, krapais ir burokėliais, teko pasitelkti visas diplomatines galias ir prie vaišių vos prisiliesti. Verčiau jau laižyti paštetą nuo trinkelės, kaip siūlė „Virtuvės mitų griovėjai“, du per televiziją besirodantys vyrukai, iš didelio maisto rašto kartais nugrybaujantys pakraščiais.
Mane visada vilioja paprastumas, bet žvelgdama į tas keistas uogienes, pamaigytus sūrius ir pazmekusius pyragus „natūralaus ir tikro ūkininkų maisto“ krautuvėlėse ar skyriuose kartais patyliukais mąstau, kad mano mama gamina skaniau. Žinoma, artimais giminystės saitais susaistyti žmonės mums visada meluoja mažiau, rečiau gudrauja ne tik patiekdami maistą, bet ir visais kitais gyvenimo atvejais.
O pakilus nuo pusryčių stalo, dažnai paaiškėja, kad vadinamoji tiesa yra iliuzija ir saviapgaulė, aitrinanti vaizduotę. Juk, galų gale, išėję iš namų ir būdami pakankamai protingi reklamai nepavaldūs individai, mes neturėtume ieškoti „naminio“ maisto, jaukumo ar „naminių“ santykių, paremtų pasitikėjimu bei pagarba. Neturėtume kliautis žmonėmis, kurie mums žada natūralų, tikrą produktą, žinodami, kad parduodami jį jie tikisi gerokai uždirbti. Skamba pesimistiškai, tačiau mokslininkai įrodė, kad pesimistai gyvena ilgiau.
Galų gale, skepticizmo druska ir pipirai praverčia, kai nepažįstamas žmogus siūlo mums „labai labai“. Net jei tai – tik ledai.
Rašyti komentarą