Smegenis lydantį vasaros vidurdienį, iškart po pietų, slėpėmės nuo užsistovėjusio biuro oro ir įsisenėjusių žmonių problemų grėsmių Neries pakrantėje. Keli klerkai užkandžiavo kebabais, pro šalį ilgu sijonu plevėsavo mergina, šaukšteliu kabindama mišrainę iš plastikinio indelio, į kurią dėmesį sutelkė keli alkani kirai. Tolėliau – etatinis žvejys su vilkšuniu šlapiu nuo upės vandens kailiu.
„Atsiprašau, jeigu jūs nieko prieš, praleiskite mane – bandysiu nusiprausti“, – popiečio idilę krantinėje sudrumstė darbininkas oranžine liemene.
Saulėje paskrudęs vyrukas puolė prie upės ir ėmė praustis, nepaisydamas aplink plaukiojančių saulėgrąžų lukštų ar vienišų pasroviui keliaujančių plastikinių butelių, aptaškydamas užkandžiavusius jaunuolius. Susižvalgėme: ne, šioje upėje, šioje vietoje nė mažojo kojos pirštelio į vandenį nekištume.
Tačiau tikriausiai nedidelis skirtumas tarp šios upės ir daugelio aplink miestus esančių vandens telkinių, kurie turi sugerti tokios daugybės įkaitusių miestiečių prakaitą, šlapimą, priimti jų šiukšles, maudomų kartu su žmonėmis šunų blusas, vaikų sauskelnes ir panašius dalykėlius.
Paplūdimių kultūra – kvailokas žodžių derinys šalyje, kuri kasmet rašo projektus Europos Sąjungos fondams, kad gautų lėšų tualetų statybai.
Kasmet tų tualetų poreikį poilsiautojai nusprendžia esant nepatenkintu ir lenda į artimiausius krūmus, bet nedrįsčiau teigti, kad tai tik lietuvių nekultūringumo dalykas.
Vengrai prie garsiojo Balatono ežero taip pat šlapinasi, kur papuola, ir nesuka sau dėl to galvos – tiesą sakant, jie apskritai linkę manyti, kad miestų parkų medžiai skirti aplaistyti toli gražu ne vandeniu.
Rūkytų žuvų odos, saulėgrąžų lukštai, alaus ir plastikiniai buteliai tarsi kilimas dažnai dengia daugelį paplūdimių. Poilsiautojai aprūko vienas kitą šašlykų ir cigarečių dūmais, užknisa klykiančiais vaikais ir nebūtinai labai higieniškais šunimis, girtomis priekabėmis po atsineštų butelių atsargų naikinimo ir galiausiai nusprendžia, kad norėtų ilsėtis kultūringame mokamame paplūdimyje.
Ir vis dėlto jie tikriausiai meluoja. „Uždėjau simbolinį dviejų litų mokestį, ir toks ažiotažas kilo – žmonės sudirbo mane į šūdą. Aš net panaikinsiu tą mokestį.
Man rankos nusviro: vien šiukšlių išvežimas kainuoja 600 litų per mėnesį, bet kai tai pasakau, žmonės pradeda draskyti akis – turi jiems viską duoti nemokamai“, – nusivylimo dėl vietinių kritikos neslėpė Vasilijus Jakovlevas, paplūdimį įrengęs Anykščių rajone, prie Rubikių ežero.
Tikriausiai taip yra dėl to, kad pritrūkome „smetoniško kuklumo“, kai į paplūdimį būdavo žengiama tvarkingai apsirengus ir elgiamasi, tikėtina, subtiliau.
Arba dėl to, jog, turėdami mažiausią jūrinę akvatoriją iš visų Baltijos valstybių, neturime susiformavusios jūrinės, paplūdimių kultūros. O gal ją tiesiog pamiršome?
Rašyti komentarą