Teismo (ne)tiesa (22)

Šių metų lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konsti­tucinis Teismas (KT) nutarė, kad Pilietybės įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes suteikia lietuviams ypa­tingą teisę turėti dvigubą pilietybę, ir nereikalauja, kad Lietuvos pilietybę susigražinantys asmenys atsisakytų turimos kitos valstybės pilietybės. Pasak teismo, reikia mažinti grupę asmenų, galinčių pretenduoti į dvigu­bą pilietybę. Dabar tokia pilietybė yra plačiai paplitęs reiškinys, o turėtų būti itin reta išimtis.

Šis KT nutarimas (Valstybės žinios, 2006 11 16, Nr. 123–4650; http://www.lrkt.lt/dokumentai/2006/n061113.htm) pirmiausia yra svarbus pokario metų išeiviams bei jų vaikams, siekiantiems gauti Lietu­vos pilietybę. Taip pat naujiesiems emigrantams, priėmusiems kitų šalių pilietybes ir nenorintiems netekti Lietuvos. Dar nežinia, ar daugeliui žmonių tai turės įtakos ir ar nutarimas pakenks Lietuvoje ir kitur gy­venančių lietuvių tarpusavio santykiams. Manau, kad pirminiai nuogąstavimai, jog dešimtys tūkstančių lie­tuvių jausis atstumti nuo tėvynės ir nuo jos nusigręš, yra pernelyg pesimistiniai. Poveikis bus kuklesnis, bet bus ir kartėlio.

Nutarimas daug ką pasako apie KT intelektinį pa­jėgumą bei požiūrį į pačią Konstituciją. Tai yra lėkš­tas, giliai nuviliantis dokumentas. Jame nėra rimtų argumentų, kurie išaiškintų ir pagrįstų sprendimą, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamą su Konstituci­jos preambulėje ir kituose straipsniuose pabrėžiamu lietuvių tautos išskirtinumu. Argumentų stoka stebi­na, juolab kad ilgame beveik 80 puslapių nutarime ti­krai buvo vietos nuodugniai išaiškinti sprendimo prie­žastis ir vidaus logiką. Susirūpinimą kelia ir tai, kad teismas nekreipė rimto dėmesio į Konstitucijos rengė­jų bei piliečių intencijas ir siekius, rengiant ir patvir­tinant Konstituciją. Paprastai šie siekiai ir nuostatos suteikia pamatus Konstitucijai interpretuoti, nes lei­džia išnarplioti neaiškumus bei suprasti, ką rengėjai turėjo omenyje, priimdami kurį nors straipsnį. Rengė­jų intencijos nebūtinai yra paskutinis žodis, bet nuo jų reikėtų pradėti.

Kaip jau minėta, KT turėjo du svarbius priekaištus pilietybės įstatymui. Pirma, įstatymas lietuvius trak­tuoja skirtingai negu kitos kilmės piliečius, o tai prieš­tarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nurodančiam, kad žmogaus teisių negalima varžyti arba teikti jam privi­legijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos ir t. t. Antra, įstatymas pavertė dvigubą pilietybę dažnu reiškiniu, užuot palikęs labai retu.

Konstitucija keliose vietose aiškiai pažymi išskirtinį lietuvių tautos vaidmenį. Patys pirmieji Konstitucijos žodžiai yra „Lietuvių tauta [kursyvas mano, – K. G.], prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę […] atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“. 14 straipsnyje pažymima, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, o 32 straipsny­je tvirtinama, jog „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“. Teisė apsigyventi Lietuvoje nesuteikiama jokiai kitai tautybei.

Šis išskirtinis lietuvių statusas yra toks aiškus, kad neabejotina, jog Konstitucijos autoriai sąmoningai jį pabrėžė. Neįmanoma manyti, jog jie nepastebėjo, kad šis išskirtinumas kertasi su tautinę lygybę skelbiančiu 29 straipsniu. Akivaizdu, autoriai bent šiais atvejais lietuvių išskirtinumui suteikė viršenybę prieš formalią tautinę ir kitokią lygybę. Tai ne vienintelė tokia išim­tis Konstitucijoje. Nors 29 straipsnis tvirtina, kad žmo­gaus teisių negalima varžyti arba teikti jam privilegijų „tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“, 43 straips­nis pabrėžia skirtumą tarp tradicinių ir netradicinių religijų, taigi ne visas religijas, kaip ir ne visus tikin­čiuosius traktuoja vienodai. 40 straipsnis pažymi, kad „tėvų pageidavimu mokoma tikybos“ valstybės ir savi­valdybių mokymo įstaigose. Nekalbama apie ateizmo mokymą, tad atsižvelgiama į žmonių įsitikinimus, vie­nai grupei suteikiant privilegijų. O 38 straipsnis tvir­tina, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters su­tarimu. Bent kai kuriose Vakarų šalyse tokia nuostata būtų laikoma homoseksualų diskriminavimu.

Konstitucija yra gyvas dokumentas, jo interpretavi­mas nėra užšaldytas visiems amžiams. Kintant laikui ir aplinkybėms, kai kurios nuostatos gali būti skirtin­gai suprantamos. Neatmestina galimybė, kad ateityje KT nuspręs, jog ateizmas irgi yra „tikyba“, kuri tėvų pageidavimu gali būti dėstoma gimnazijose. Sunkiau įsivaizduoti, kad teismas įteisintų homoseksualų san­tuoką, nes vyro ir moters sąvokos nėra dviprasmiškos. Kiekvienu atveju didelį vaidmenį suvaidins KT argumentai, kaip teisėjai aiškins savo sprendimus ir sieks įrodyti, kad jų interpretacija tiksliausiai atspin­di Konstitucijos raidę ir dvasią. Nors KT sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, teismo patikimumas priklausys nuo argumentų įtikimumo.

Pagrindinis teismo nutarimo dėl dvigubos pilietybės trūkumas yra tas, kad išvados nėra pagrįstos, kartais net atrodo kaip paprastas žongliravimas. Aiškiausias pavyzdys čia yra iš piršto laužta „Lietuvos pilietinė Tauta“, kuriai suteikiama deus ex machina vaidmuo Konstitucijoje pabrėžtam lietuvių išskirtinumui nive­liuoti. Savo nutarime KT teigia, kad „pagal Konstitu­ciją Lietuvos valstybės visumą sudaro pilietinė Tau­ta – valstybinė bendruomenė“. Ir „Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kil­mės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Res­publikos piliečiai“. Pirma, Konstitucijoje nė žodžiu ne­minima kokia nors Lietuvos pilietinė Tauta, nors daž­nai minima lietuvių tauta ir Tauta. Neprisimenu, kad rengiant ar svarstant Konstituciją būtų buvę kalbama apie Lietuvos pilietinę Tautą, nustebčiau, jei šią sąvoką rastume protokoluose arba stenogramose. Jei Konstitu­cijos rengėjai būtų turėję omenyje šią tautą, jie būtų tai sakę ir rašę. Konstitucija nebuvo parengta Viduram­žiais, joje vartojami žodžiai ir sąvokos nėra paskendu­sios praeities ūkanose, tad nereikia specialistų žodžių prasmei išnarplioti.

Konstitucijoje pažymima, kad „suverenitetas pri­klauso Tautai“, o ne Lietuvos gyventojams, piliečiams, visuomenei ar bendruomenei. Tautos, gyventojų, pilie­čių, visuomenės sąvokos nėra tokios sudėtingos, kad žmonės jų neatskirtų, kad vieną laikytų kitos sinoni­mu. Jei Konstitucijoje minima lietuvių tauta – tai ir yra lietuvių tauta, o ne kas nors kita.

Antra, nėra tokio daikto kaip „Lietuvos pilietinė tau­ta“. Sunku net ištarti šį žodžių junginį, ką netiesiogiai pripažįsta ir KT teisėjai, keletą kartų pakartodami fra­zę „Lietuvos pilietinė tauta – valstybinė bendruome­nė“. Neabejotinai egzistuoja Lietuvos valstybinė bendruomenė, kaip ir Lietuvos pilietinė visuomenė, tegul ir netobulu pavidalu. Bet ne Lietuvos pilietinė tauta. Pro­blema yra ta, kad Konstitucija nedviprasmiškai sutei­kia suverenumą Tautai, o ne bendruomenei ar visuo­menei. Teismas valstybinę bendruomenę perkrikštija ir pavadina tauta, o tai paprastas žongliravimas, ku­riuo prastumiama radikaliai nauja Konstitucijos inter­pretacija. Gal ši interpretacija ir yra teisinga, bet reikia tai įrodyti, o ne tik suteikti žodžiams reikšmės, kurios jie paprastai neturi.

Trečia, Lietuvos valstybės atkūrėjai ir 1918–1922 m. ir 1988–1992 m. sąmoningai kūrė tautinę valstybę. Po carų priespaudos ir sovietinės okupacijos patirties jie galvojo, kad tik tautinė valstybė užtikrins ir apsaugos lietuvių tautos interesus. Jei politikai ir Lietuvos gyven­tojai būtų skyrę pirmenybę pilietinei tautai, jie nebūtų jautę poreikio taip atkakliai priešintis maršalo Pilsuds­kio pastangoms prijungti Lietuvą prie Lenkijos, nebūtų buvę tokie atsparūs Gorbačiovo vilionėms prisidėti prie naujos demokratinės Sovietų Sąjungos kūrimo. Ir šie įsitikinimai nebuvo siauro šovinizmo išraiška, nes abu kartus pilietybė buvo suteikta nuolatiniams Lietuvos teritorijos gyventojams, neatsižvelgiant į jų tautinę kil­mę. Šiuo atžvilgiu Lietuva gerokai skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos, kuriose, žlugus Sovietų Sąjungai, dauguma ten gyvenančių rusų negavo pilietybės.

Istorinė Lietuvos padėtis padeda suprasti, kodėl Lie­tuvos valstybė principingai priešinosi dvigubai piliety­bei, nors ją lengviau suteikdavo lietuviams. Ir 1920, ir 1990 m. ne visos Lietuvos kaimynės buvo draugiškai jos atžvilgiu nusiteikusios. 1920-aisiais Lenkija, o po 1923 m. ir Vokietija turėjo pretenzijų į Lietuvos teritoriją. Prieš 15 metų nebuvo aišku, kuria kryptimi pa­suks Lietuvos santykiai su Rusija ir Baltarusija. Buvo laukiama, kad visi Lietuvos piliečiai savo likimą susie­tų su atsikuriančia Lietuva, o ne su kita valstybe, ypač priešiškai nusiteikusia galingesne kaimyne. Lenkiškų rajonų flirtas su Maskva 1990–1991 m. skatino nuo­gąstavimus dėl galimos penktosios kolonos. Dvigubos pilietybės suteikimas vietos rusams ar baltarusiams būtų sudaręs sąlygas Rusijai ar Baltarusijai energin­giau kištis į Lietuvos reikalus savo piliečių gynimo nuo diskriminacijos ar priespaudos dingstimi. Tarptautinė bendruomenė pripažįsta šalies teisę ir pareigą rūpintis užsienyje gyvenančiais piliečiais. Pavyzdžiui, LR Kons­titucijos 13 straipsnis pažymi, kad Lietuva globoja savo piliečius užsienyje.

Šiuo atžvilgiu lietuviai skiriasi nuo didžiųjų Lietuvos mažumų. Lietuviai ne tik yra Lietuvos piliečiai, bet ir Lietuva yra jų etninė tėvynė. Tad yra mažesnė tikimy­bė, kad konfliktuotų jų tautinė ištikimybė ir pilietinė pareiga, arba kad jie taptų kitos valstybės iredentistų įrankiais ar iredentizmo šaukliais. Tai galbūt ir yra vie­na priežasčių, kodėl pilietybės įstatymas neterminuotai išsaugojo pilietybę buvusiems piliečiams, jų vaikams ir vaikaičiams, kurie iš Lietuvos nerepatrijavo, tai yra ne­persikėlė gyventi į savo etninę žemę. Tad manytina, kad vokiečių kilmės Lietuvos pilietis, persikėlęs gyven­ti į Lenkiją, tad nerepatrijavęs, galėtų atgauti Lietuvos pilietybę. Pagaliau pabrėžtina, kad prieškario Lietuva suteikė dvigubos pilietybės išimtį Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę. Juk šios šalys neturėjo jokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją, taigi ir nekėlė iredentizmo pavojaus.

Sunkiai suprantamas antrasis teismo priekaištas, kad dviguba pilietybė turi būti suteikiama labai retai. Konstitucijos 12 straipsnis rašo: „Išskyrus įstatymo nu­matytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lie­tuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Didžia­jame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodomos trys žodžio „atskiras“ reikšmės. Pirmoji reikšmė: atskirtas, atsi­skyręs nuo kitų, pavienis, – pvz., „jis atskiras gyvena“. Antroji: vien tam skirtas, specialus, pvz., „tam darbui reikia atskirą žmogų turėti“. Trečioji: kitoniškas, skirtingas, pvz., „tę už Vilniaus daug atskiresnė kalba“. Nėra nė užuominos, kad „atskiras“ reiškia „išskirtinis“, „retas“ ar „labai retas“, kaip teismas tvirtina be jokių aiškinimų.

Manau, kad teismas tiesiog sumaišė Konstitucijoje numatytus atskirus atvejus su prezidento teise išim­ties tvarka suteikti pilietybę nusipelniusiems asme­nims. Išimties tvarka suteikiama pilietybė gal ir turi būti išskirtinė, reta, gal net labai reta. Bet Konstitu­cijos 12 straipsnis mini įstatymo numatytus atskirus atvejus, nieko nenurodydamas apie taip paveikiamų žmonių skaičių. Antai vienas atskiras atvejis yra Pi­lietybės įstatyme paminėti pokario metų bėgliai ir jų šeimos. Kitas atskiras atvejis, Seimui priėmus atitin­kamą įstatymą, galėtų būti daugiau negu 10 milijo­nų litų į Lietuvos ūkį investavę užsieniečiai. Galima įsivaizduoti kitų dvigubą pilietybę suteikiančių įsta­tymų, kaskart nurodančių atskirai apibrėžtą žmonių grupę. Pirmasis įstatymo numatytas atvejis paveiktų gerokai daugiau žmonių negu antrasis, bet tai šaluti­nis reikalas, nes Konstitucijoje kalbama apie įstatymo numatytus atvejus, o ne apie žmonių skaičių. Pagaliau net jei dešimt ar dvidešimt tūkstančių išeivių atgavo Lietuvos pilietybę, dviguba pilietybė lieka retas, net labai retas atvejis, palyginti su trimis su puse milijono Lietuvos piliečių.

Pilietybės suteikimo taisyklės ir normos yra kiekvie­nos šalies kompetencija. Kai kurios demokratijos atsi­žvelgia į etninę kilmę savo pilietybės įstatymuose. Visi vokiečių kilmės žmonės gali įgyti Vokietijos pilietybę, visi žydai – Izraelio. Ne vokiečiams, net ir labai ilgai Vokietijoje gyvenusiems, sunku tapti Vokietijos piliečiais. Amerikos žydai neturi atsisakyti JAV pilietybės, tapdami Izraelio piliečiais. Tad buvo precedentų Lietu­vos pilietybės įstatymui. Kartu nenoriu tvirtinti, kad Pilietybės įstatymas nepriekaištingai derėjo su Kons­titucijos nuostatomis. Kaip ir nenoriu teigti, kad Kons­titucijoje pabrėžiamas lietuvių išskirtinumas reiškia, kad jie turi ypatingų teisių ar privilegijų visose srity­se, ir kad jiems neturi būti taikomas Konstitucijos 29 straipsnio skelbiamas lygiateisiškumas. Sunku ir su­dėtinga nustatyti, kaip plačiai ir kokiose srityse galioja Konstitucijoje išvardytos išimtys, susijusios su kilme, kalba, religiniais įsitikinimais, ir kur suteikiama virše­nybė lygiateisiškumui.

Nėra jokios aiškios, iš anksto nustatytos, nedvipras­miškos ribos. Juolab negalima tikėtis konsensuso šito­kiais klausimais. Bet galima laukti, kad KT nurodytų priežastis, lėmusias jo sprendimą, smulkiai paaiškin­tų, kaip šiuo konkrečiu atveju derinamos išimtys ir ly­giateisiškumas, kaip suprasti 29 straipsnyje minimas „žmogaus teises“ (atrodo, kad čia sąvoka „žmogus“ var­tojama kaip „asmens“ sinonimas, tad neturima omeny­je tarptautinės visuomenės pripažintų specifinių žmo­gaus teisių), ar kurioms jų suteikiamas prioritetas. Yra aibė kitų paaiškinimo reikalaujančių klausimų. Bet KT nemėgino rimtai grumtis nė su vienu iš jų, pasitenkin­damas pasisakymu ex cathedra.

Dar keletas pastabų. Kelia nerimą KT teisėjų prakti­ka vieningai pritarti nutarimui ir jį pasirašyti. Ši gele­žinė vienybė gal ir padeda sukurti neklaidingumo regi­mybę, tarsi teisėjai, nuodugniai išnagrinėję problemą, rado teisingą atsakymą, tarsi išmintis it Šventoji Dva­sia nusileido ant jų visų. Tačiau teisė nėra matematika, sudėtingi klausimai neturi vieno teisingo atsakymo, o atskirų teisėjų teisės supratimas ir konkrečių klausi­mų vertinimas, be abejo, skiriasi. JAV Aukščiausiojo Teismo nutarimai retai yra vieningi, paprastai vienas teisėjas išaiškina daugumos nuomonę, kitas mažumos. O svarbiausiais klausimais kartais skelbiamos trys, gal net keturios nuomonės. Ir dėl to nenukenčia teismo pa­tikimumas.

Kelia nerimą ir tai, kad KT greitai priima sprendi­mus, ne visada skirdamas sau pakankamai laiko klau­simui nuodugniai išnagrinėti. Kiekvienas nutarimas, net ir blogas, tampa precedentu, kuris kausto teismo sprendimus ateityje. Kyla realus pavojus, kad neap­galvotais, skubiais sprendimais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pakenks savo ir visos teisinės santvarkos autoritetui.